LINKIU LAIMĖS IR SVEIKATOS,
SAUSAINIUKŲ PRIE ARBATOS,
VARLIŲ KOJŲ PAKRAMTYTI,
IR LABAI SKANIAI NURYTI.

Yra gyvenime ir praeitis ir ateitis,
Ir dideli darbai, ir didelės svajonės,
Laimingas tas, kas moka atvira širdim
Gyvenimą praeiti ir mylėti žmones.

Kai Tu gimei, verkei pasaulis juokes is Taves.
Gyvenki taip, kad mirdamas galetum juoktis,
Pasaulis verktu del Taves.

Is jausmo ir sirdies
Is skausmo ir vilties
I si pasauly atejau
Ir pirma karta pravirkau…
Dabar kai jau suaugau
Dekoti Mama tau emiau..
Uz tai kad auginai
Ir kad kentejai uz mane
Uz iskrestas nieksybes mano
Tu nebaudei o auklejai mane…
Dekoju tau uz viska
Kas as siandien esu,
Nes be taves as buciau niekas…
Tik tik tuscias ir nykus zmogus…
Dekoju Mama tau uz meile
Uz tyra juoka ir svajas….
Ir uz gyvenima kaip pasaka
Kuriam svarbiausias asmuo esi tu!

Ne viska taip greitai pamirstam
Ne viska,patikekit,tikrai…
Ir ta kart kai braukeme asaras
Tikejom kad grysim cionai…
Cionai,kur tiek visko palikta..
Tiek juoko,vargu ir svaju…
Pirmos meiles ir asaru liuno
Del nenusisekusiu keliu darbu…
O Mokytojau,taves tikrai mes nepamisom
Tu mums svarbiausias is visu
Juk tik del Jusu nuosirdumo
Mes esame sitokie vaikai…
Vaikai,kurie jau minam savo taka
Sunkiam gyvenimo kely…
Visada Jus prisiminsim…
Kaip geriausia drauga
Ir saugosim tai atminty…

Kai suskambės kalėdiniai varpai
Ir pasakose pasipuoš eglutes,
Lai užsimirš kasdieniniai vargai
Ir kils dar noras žemėje pabūti.
Tegul ištirps žvakučių liepsnose
širdžių ledai ir šaltas ledo gruodas,
Ir lai sušvis vėl mūsų veiduose
Vilties ugnis lyg pranašas paguodos

Tuoj nuskambės dvyliką dužių, atsidarys dar vieni vartai,
pradės suktis dar vienas ratas…
Įleiskite į savo namus svajonę,
tegul gyvena ji nuskraidindama kasdienybę,
išlygindama raukšles, suspindėdama mažutėmis saulėmis.

Miško kvapas tavo namuose,
Kūčių stalas, žvakė uždegta…
Širdimi aš su jumis drauge
Laužiu Dievo kūną ir džiaudiuos švente.
Kai vidurnaktį prabils varpai, Skrisiu mintimis ten, kur namai.
Apkabinęs sveikinsiu karštai:
“Su Kalėdom ir ateinančiais Naujais!”

Senieji Metai savo dainą baigia,
O kokią mums Naujieji padainuos?
Gal apie meilę, kaip šampanas svaigią,
Gal apie žemėj esančius džiaugsmus?
O mes norėtume Tau vieno palinkėt i-
Būk laimingiausias žemėje žmogus.