sudie mokykla!
as jau iseinu…
sudie!
jau nebegrisiu…
pirmoji mokytoja-pati geriausia…as jai tap pat sakau sudie
atrodo-12 ilgu meteliu
o tik sumirksi ir viska jau baigi…

Atsisveikint atėjo laikas su mokykla miela
Tai laikas kai tu iš vaiko į tikra žmogu virsi

Mokykla,
Tai mūsų antrieji namai
Juose iš lėto slinks pilki vienodi metai
Juose paliksim vaikystės skardu juoką
Gal ir surastą pirmają meilę
Nors mums čia gera
Teks palikti šiuos namus kaip pirmuosius
Bet ar palikdami mes suprasim
Ką paliekam ko netenkam!
Paskutinį kartą palytėsim klasės suolą
Pasišaipysim iš rudos lentos
Nubrauksim ašaras nuo skruostų
Ir paskutinį kartą šiuos namuos duris užversim.

Kodėl gi mes tokie neramūs,
Matydami, kaip saulė ritasi iš tolių,
Kaip pirmas daigas galvą kelia,
Kaip paukščiai skuba pasitikt rytojų ?
Kodėl gi mes tokie neramūs,
Girdėdami mokyklinio varpelio aidą,
Matydami kiekvieno draugo veide
Ir šypseną, ir abejonių gaidą ?
Kodėl gi mes tokie neramūs,
Girdėdami žodžius – o liki sveikas !
Nejau tai mums, nejau išeit jau laikas,
Ištarus šiuos žodžius – o liki sveikas !
Tai štai kodėl gi mes tokie neramūs…

Tu nevaidink šįryt kietoko-
Juk balsas jaudulį išduoda.
Kai atsisveikinti ateina laikas, daug kas kitaip tada atrodo.
Palieka čia pirma raidė rašyta
Skaičiuota, piešta ir braukyta…
Kol pagaliau tiek daug ismokta,
Tik ačiū dar daug kam nepasakyta.

Viskas liko tenai –
už permatomų durų,
į kurias verkiant norės pasibelst.
Viskas liko užmiršta
tarp trijų gluosnių –
ten žaidėme keistą gyvenimą,
kurio dar nebuvom pažinę…

Tu paklausyk skambučio paskutinio aido –
Nekvies į klasę jis daugiau…
Ir ašarą nuo skruosto nusibrauki,
Šviesiais atsiminimais pasidžiauki
Paskui – gyveniman keliauki…

Kaip keista,
Juk rodos dar taip neseniai
Susitikome pirmą kartą mokykloj
Ir štai jau seniai –
Nuskambėjo paskutinis skambutis,
Nuskambėjo išleeistuvinis valsas…
Liko tik spalvotos nuotraukos
ir spalvingi prisiminimai

Mokytoja, aš ir vėl ateisiu
Visus žiedus iš sodo suskynus…
Kaip ateina diena iš padangių surinkus žvaigždes.
Tu many gyvensi žiburėliu pavirtusi tyru
Ir gyvensi ilgai kol keliausu šioj žemėje aš

Jūs būsit žmonės – ramūs, nepastovūs,
Ir neišvengsit žmogiškų klaidų.
Jūs plauksite prieš srovę, tik prieš srovę
Su uždegančiu laimės šokimu,
Su viltimis, su džiugesiu, svajonėm,
Su meile ir troškimais dideliais.
Jūs žmonės, jūs nuo šiandien žmonės..
O ar žinote, ką reiškia būti žmonėmis?