Tik tau,mano meile,svajone,ugnis. Tik tau,mano rupestis,dziaugsmas,sirdis Tik tau,mano kunas,aistros zidinys Tik tau,mano asaros,lupos,naktis Tik tau,mano dienos ir vakarai ilgi Tik tau,mano sviesus plaukai ilgi Tik tau,mano sypsenos,laime,saule sviesi Tik tau,ruzkanos netemdis akis. Vien tik tau,as dovanosiu savo mintis Vien tik tau,as dainuosiu visas viltis Vien tik tau,as atiduosiu viska ka turiu vien del taves as dabar kuriu… Dabar tik tu,esi salia manes Tik tu,susildai susalusias rankas Tik tu,esi toks vienas nuostabus Ir vien tik tau as atsiduot galiu…

Tu lanku gėlės žiedelis mažas, Tu pavasario vėjelis lengvas,Mane užbūrė tavo akių žydrynė,kurią aš taip myliu. Susapnuosiu tave ir pasakysiu kad tave myliu, O vėjelis nuneš tuos žodžius į jūrą, O tu man pasakysi,AS TAVE MYLIU

Kaip ilgai tavęs nemačiau… Virpulys. Ilgesys. Nedrąsumas… Neilgai čia pabuvom, tačiau Vėl sugrįžo tavasis artumas. Kaip ilgai aš tavęs nemačiau… Tik sapne aš tave bučiavau. Susitikim išgerti kavos Ten kur niekas tavęs neieškos…

Ėjo bučkis per girelę ir sutiko jis širdelę, pabučiavo į žanduką ir paliko jai laiškiuką. Gal tikėsi, o gal ne, bet myliu tik tai tave!

Aš pažvelgiu į dangų, Taip mėlynai gražu… Matau ten Tavo veidą, Aukštai, virš debesų… Kaip spindi žydros akys Pro debesis šviesius… Kaip svelniai skamba žodis Iš lūpų tų rausvų… Jau saulė nusileido, Toli, ten už kalnų… Tamsa užkloojo žemę, Taves neberandu. Bet vis girdžiu tą balsą, Jis šaukia grįžt mane. Einu per žolę baltą, Palikdama Tave… Nepyk, kad nemokėjau Užjausti ir atleist. Atleisk, kad nenorejau Padėti Tau gyvent…

Naktis ir lyja lietus,toks saltas,baisus As bijau… Bijau ne lietaus! Bijau… Bijau tavo kuno grubaus… Visai neseniai jis buvo svelnus Ir lipo prie manes tartum medus. Bet dabar jis toks saltas baisus… Mano pasauly griuna dangus… Mano sparnai… Mano sparnai nebepakelia manes… O as vis tolstu,tolstu nuo taves… Tu isein ir moji ranka, Durys arti jau, neiseiki dar ka? Dar pastoveki,darapkabinki Dar pabuciuoki ir nuraminki… Nepyksiu jei tu iseisi Aisku mane tu izeisi… Bet as tik stovesiu saltam lietuje Ir galvosiu Is vis ar mylejai mane?

Po dangum tuo pačiu, Ta pačia lemtimi, Vienas kito ieškosime, Rasime, Lauksime. Visada – tolimi, Niekada – svetimi, Mes kaip paukščiai visvien susišauksime.

Pajusk Kažkas be galo tavęs laukia Ir ten kur nėr tavęs-nyku… Nežydi gėlės, Ir laivai neplaukia Virš horizontų mėlynų. Kur nėr tavęs – Ten bijo žvaigždės kristi, Sustoja upės, Skeldėja kalnai… Pakyla paukštis pasiruošęs skristi- Suakmenėja išskleisti sparnai Pajusk Kažkas be galo tavęs laukia…

Tu esi pasaulis kuriame as gyvenu tu esi saule po kuria sildausi tu esi zvaigzdes i kurias visuomet ziuriu tu esi vanduo kuris man suteikia jegu tu esi ledas kuri uzsidedu kai man skauda tu si aistra kuri mane uzveda ant kelio tu esi sapnas kuriame kas nakty bunu tu esi karstis kuris mane kaitina kai bunam dviese