Tu kaip sapnas praeini pro sali,
Paliecia tik zvilgsnis melynu akiu
Gal kada ir butume kartu – negalim,
Nes sunku istart: tave myliu

Ar verta belstis į širdį laimingą?
Ar verta skrajoti svajonių sparnais?
Juk aš tik tada buvau reikalinga
Kol geresnės už mane neradai

Didžiausias žmogaus troškimas – mylėti ir būti mylimam Ilgesys žmogaus, su kuriuo taptumei vienu – ilgesys žmogaus, kuris be žodžių išskaitytų tavo mintis Kuriam

Jei du žmonės vienas kitą nors truputį myli ir gerbia,
Jie gali turėti ateitį
Juk ir deimantai nušlifuojami ne iš karto

Kai saule i jura nugrimsta,
tamsa apkabina gatves
kazko man sirdis neberimsta
galbut kad ilgiusi taves

Pakelk akis – ar girdi, kaip laikas laša,
Kaip krenta sekundės, minutės Tavo širdin?
Patikėk, jis Tau naują sėkmę, laimę neša
Pildo sielą šiluma, gerumu ir naujom

Nebijok žaizdų – jos užgyja
Nebijok skausmų – jie praeina
Nebijok mirties – ji neišvengiama
Nebijok meilės, ji būtina

Netgi usnys žydi, kvepia