Eilinė diena: pusryčiai, darbas, sporto klubas ir vakarienė žiūrint televiziją. Jokių draugų, jokio torto ir šampano. Tikrai nenorėjau švęsti gimtadienio, užpuolė kažkokia gimtadienio-depresija, kuri kuždėjo, jog man reikia pabūti vienai. Draugai apie šią poziciją buvo informuoti dar prieš kelis mėnesius, tad buvau rami – nė vienas nesibels į duris, tikėdamasis gauti gabalėlį gimtadienio torto. Pasvajojom ir praėjo… Gimtadienio sveikinimai pradėjo plūsti dar nesuskambėjus žadintuvui. Skambutis iš radijos stoties, kur tiesioginiame eteryje pokalbis prasidėjo nuo „išdurkės“ apie virėjų kursus, o baigėsi „happy birthday to you“ dainavimu. Nereikėjo nė žadintuvo, po kelių akimirkų buvau žvali kaip agurkėlis. Ir maloniai paglostyta širdele. Tik nežinojau kas sveikino… Kas išdrįso nepaklausyti, jog švęsti nenoriu? Na,…
Ne veltui sakoma: „Tos pačios akys juokiasi…
Ne veltui sakoma: „Tos pačios akys juokiasi ir verkia.” Tas pats žmogus čia mažas, čia didingas. O kaip sunku suprast burtažodį „Laimingas”. Sulaukėt Jūs dienos nepaprastai garbingos. O kaip ilgai keliavot iki jos, Dešimtmečiai atslinko ir pradingo, Kaip aidas nebaigtos dainos. Šiandiena jūs prieš mus – miela ir artima, Jau ir anūkų išbučiuota. Gyvenimo vanduo sūrus: Jūs juo pagirdyta, Jūs juo pasidabruota. Staiga Jūs stabtelit nustebus: „Nejaugi su manim praėjo metų tiek?” Ne, tik nesustokit. Eikite kaip ėjus, O mes visi laimingo kelio Jums norim palinkėt…