Kad žmonės šypsotūs ant vieškelio balto,
Kad saulė žėrėtų virš Jūsų galvų,
Kad lietūs nulytų ir skausmą ir kaltę,
Kad sniegas nekristų ant sielos žaizdų.
Kad medžių viršūnėse viltys netūptų,
Kad vėjai atpūstų geri iš namų,
Kad kartais užsuptų, kad kartais uždegtų,
Džiaugsmai ir likimai žmonių svetimų.
Kad niekas ir niekad, ir nieko neskaustų,
Kad niekas nebūtų prie kojų mažu,
Kad viskas iš nieko,
Kad viskas iš naujo,
Kad viskas – į gera,
Kad viskas – gražu!