Yra kažkas gražesnis už grožį, Kažkas tyriausias iš visų jausmų. Kažkas brangesnis už gyvenimo svajonę, Tai atminimas, paliktas draugų.
-
-
Neliūdėk tu šią šventinę dieną,
Neliūdėk tu šią šventinę dieną, Juk nebūsi per ją viena. Pagalvok apie artimus žmones, Ir nušvis veide šypsena.
-
Papuošti sidabru smilkiniai,
Papuošti sidabru smilkiniai, O širdy viešpatauja ramybė. Išauginti vaikai, nugalėti vargai, Praeity vėl praėjusių metų grožybė. Tad būkit laimingi ir gyvenkit ilgai, Lai gegužiais žaliais ir gruodžiais žvarbiais, Eina metai žingsniukais mažais.
-
Kad suprastum dangų,
Kad suprastum dangų, Reikia gulbe būti. Kad suprastum jūrą. Būti žuvimi. Kad suprastum žemę, Reikia grūdu būti. Kad suprastum žmogų, Būti žmogumi!
-
Už viską užmokėt tik širdimi gali.
Už viską užmokėt tik širdimi gali. Už rūgio varpą, debesėlio spalvą. Žeme eik išdidi, kaip tie beržai žali. Aukštai, aukštai iškėlus galvą.
-
Dažnai, mes, draugui sakom: Tu nerealus žmogus
Dažnai, mes, draugui sakom: Tu nerealus žmogus… ir tada Jį idedam į “nerealaus Žmogaus – Draugo rėmus”. Pradedam vardint: Tu gražus, linksmas, draugiškas, šmaikštus. Bet argi toks yra nerealumas? Telpantis į rėmus? Manau apie kažką nuostabaus neįmanoma pasakyti tiek daug gražių žodžių! Galbūt pakanka tik žvilgsnio, kuris viską pasako? Todėl tokiam Nepaprastam Žmogui, kaip Tu, nieko nesakysiu, tik pažiūrėsiu į akis ir plačiai plačiai nusišypsosiu! Turbūt suprasi, kad esi svarbus Žmogus ir mylimas draugas…
-
Nori draugą tu turėt,
Nori draugą tu turėt, Neišduot ir patikėt. Draugas Tau ne žaisliukas, Tai šuniukas ar kačiukas. Myliu aš draugus labai, Nes geriausi jie tikrai!
-
Sunku surasti gyvenimą,
Sunku surasti gyvenimą, Už kurį atiduotum draugą. Bet dar sunkiau surasti draugą, Už kurį atiduotm gyvenimą…
-
Noriu palinketi, kad diena gimimo
Noriu palinketi, kad diena gimimo Tau niekad neatneštų liūdesio, nusivylimo. Te dienos eis gyvenimo keliu, O juokas lai skambės sidabro varpeliu!
-
Gelsvi žiedai pabirę pakvips prisiminimais
Gelsvi žiedai pabirę pakvips prisiminimais Raškytais iš darželių prie namų, Kol ilgesingi žvilgsniai žibės nakties žvaigždynais, Piltais į mūsų dvasią iš Tavų delnų.