Jau žemę gaubia šaltas gruodžio grožis
Jau žemę gaubia šaltas gruodžio grožis,
Pražydo ant langų ledinės baltos rožės
O širdys virpa – tai Kalėdų ilgesys…
Lai įsižiebs viltis žvaigždynų spindesy
Lietuviškoj mūsų žemelėj ateina Kalėdų naktis
Lietuviškoj mūsų žemelėj
Ateina Kalėdų naktis,
Nematomi sniego varpeliai
Kiekvieną jos žingsnį skaitys
Jau skamba, jau aidi, jau aidi
Žvaigždėta tyla ir keliai…
Jau Motina Kūdikėlį glaudžia
Prie savo krūtinės meiliai
Tave bučiuoju snaigių glėbyje
Tave bučiuoju snaigių glėbyje,
Bereikšmį šerkšną širdimi tirpdau
Aš amžiais būčiau su Tavim drauge
Ir nebereikia nieko man daugiau
Kai niekas nemato ir niekas negirdi
Kai niekas nemato ir niekas negirdi,
Tai angelas baltas ateina į širdį,
Kalėdinę naktį paguodžia mus tyliai
Ir laimina tuos, kurie laukia ir myli
Gerų jums švenčių!
Tai metas, kai sušyla širdys
Tai metas, kai sušyla širdys,
Kai namuose jaukiai dega žvakelės
Ir švelniai kvepia eglutės šakos,
O žmonės dalinasi gerumu ir meile
Su Šv Kalėdom!
Kai mažas angeliukas
Kai mažas angeliukas,
Parisiglaus prie lūpų,
O basakojis sniegelis
Tipens į ledinę žiemos pasaką,
Praverk langą… Jauti? Kvepia Kalėdom!
Tos gležnos sniego pilys, fantazijų kalnai
Tos gležnos sniego pilys, fantazijų kalnai,
Tos gražios eglės, kalėdiniai žaislai,
Tos mielos mintys, linkėjimai karšti,
Lai jos aplanko Tavo širdį
Gražių Šv Kalėdų!
Prisiglauskim prie skubančio laiko
Prisiglauskim prie skubančio laiko,
Jis taip dosniai metus mums suraiko
Tad uždegę šviesas ant Kalėdinio stalo,
Vieni kitiem palinkėkim saulėto kelio
Speigas rūstus ir baltoji pūga,
Speigas rūstus ir baltoji pūga,
Miega lyg meškos po lapų krūva
Senelis Kalėdų, spjovė į šaltį,
Kinko kalėdinę žąsį į valtį
Jo pareiga – net jei sniego nebus,
Mus
Draugai
