Ateik, kaip visada tu pirmąją rugsėjo ir atneški puokštę žydinčių gėlių. Padėk ant laiptų ir išeiki tyliai, skaudu senoj mokykloj likti tik svečiu…

Šaukia jaunystė, Paukščiais jūs skriskite… Eikite žmonės, išaugę vaikystę, pirmąją meilę. Užverskite knygą, palikite lentą- Kelią nelygų eiti jums lemta

Ne viska taip greitai pamirstam Ne viska,patikekit,tikrai… Ir ta kart kai braukeme asaras Tikejom kad grysim cionai… Cionai,kur tiek visko palikta.. Tiek juoko,vargu ir svaju… Pirmos meiles ir asaru liuno Del nenusisekusiu keliu darbu… O Mokytojau,taves tikrai mes nepamisom Tu mums svarbiausias is visu Juk tik del Jusu nuosirdumo Mes esame sitokie vaikai… Vaikai,kurie jau minam savo taka Sunkiam gyvenimo kely… Visada Jus prisiminsim… Kaip geriausia drauga Ir saugosim tai atminty…

sudie mokykla! as jau iseinu… sudie! jau nebegrisiu… pirmoji mokytoja-pati geriausia…as jai tap pat sakau sudie atrodo-12 ilgu meteliu o tik sumirksi ir viska jau baigi…

Atsisveikint atėjo laikas su mokykla miela Tai laikas kai tu iš vaiko į tikra žmogu virsi

Mokykla, Tai mūsų antrieji namai Juose iš lėto slinks pilki vienodi metai Juose paliksim vaikystės skardu juoką Gal ir surastą pirmają meilę Nors mums čia gera Teks palikti šiuos namus kaip pirmuosius Bet ar palikdami mes suprasim Ką paliekam ko netenkam! Paskutinį kartą palytėsim klasės suolą Pasišaipysim iš rudos lentos Nubrauksim ašaras nuo skruostų Ir paskutinį kartą šiuos namuos duris užversim.

Kodėl gi mes tokie neramūs, Matydami, kaip saulė ritasi iš tolių, Kaip pirmas daigas galvą kelia, Kaip paukščiai skuba pasitikt rytojų ? Kodėl gi mes tokie neramūs, Girdėdami mokyklinio varpelio aidą, Matydami kiekvieno draugo veide Ir šypseną, ir abejonių gaidą ? Kodėl gi mes tokie neramūs, Girdėdami žodžius – o liki sveikas ! Nejau tai mums, nejau išeit jau laikas, Ištarus šiuos žodžius – o liki sveikas ! Tai štai kodėl gi mes tokie neramūs…

Tu nevaidink šįryt kietoko- Juk balsas jaudulį išduoda. Kai atsisveikinti ateina laikas, daug kas kitaip tada atrodo. Palieka čia pirma raidė rašyta Skaičiuota, piešta ir braukyta… Kol pagaliau tiek daug ismokta, Tik ačiū dar daug kam nepasakyta.

Viskas liko tenai – už permatomų durų, į kurias verkiant norės pasibelst. Viskas liko užmiršta tarp trijų gluosnių – ten žaidėme keistą gyvenimą, kurio dar nebuvom pažinę…

Tu paklausyk skambučio paskutinio aido – Nekvies į klasę jis daugiau… Ir ašarą nuo skruosto nusibrauki, Šviesiais atsiminimais pasidžiauki Paskui – gyveniman keliauki…