Kaip keista, Juk rodos dar taip neseniai

Kaip keista,
Juk rodos dar taip neseniai
Susitikome pirmą kartą mokykloj
Ir štai jau seniai –
Nuskambėjo paskutinis skambutis,
Nuskambėjo išleeistuvinis valsas
Liko

Mokytoja, aš ir vėl ateisiu Visus žiedus

Mokytoja, aš ir vėl ateisiu
Visus žiedus iš sodo suskynus
Kaip ateina diena iš padangių surinkus žvaigždes
Tu many gyvensi žiburėliu pavirtusi tyru
Ir

Jūs būsit žmonės – ramūs, nepastovūs,

Jūs būsit žmonės – ramūs, nepastovūs,
Ir neišvengsit žmogiškų klaidų
Jūs plauksite prieš srovę, tik prieš srovę
Su uždegančiu laimės šokimu,
Su viltimis, su

Mes būsim žmonės – ramūs, nepastovūs,

Mes būsim žmonės – ramūs, nepastovūs,
Ir neišvengsim žmogiškų klaidų
Mes plauksime prieš srovę, tik prieš srovę
Su uždegančiu laimės šokimu,
Su viltimis, su

Tegul keliai nebūna klampūs, Nauji

Tegul keliai nebūna klampūs,
Nauji draugai – tiktai tikri,
Prisiminimai lieka brangūs,
Toje trumputėj praeity

Klases uždarome.. Koridoriuos nutyla Tiek

Klases uždarome Koridoriuos nutyla
Tiek daug pavasarių lydėjęs šurmulys
Kažko netekome, kažką praradome
Užverdami tiek varstytas duris
Į ievų tylumą langai atsiveria
Pro juos

Gyvenimas – ne pasaka, Jo vingiai

Gyvenimas – ne pasaka,
Jo vingiai klaidūs
Į šaltą, sūrią ašarą
Pavirtę klaidos
Nubyra skruostais,
O šviesa vėl kviečia eiti
Ir tiktai pats gali

Prirašėm sąsiuvinius, Perskaitėm

Prirašėm sąsiuvinius,
Perskaitėm knygas,
Vaikystės juoką barstėme prie klasės slenksčio,
Vienas kitam pažvelgę į akis
Neišsakytų žodžių išsigandom
Ir virpa pirštai nejučia
Kai atsisveikinimui

Ar meni kaip mokyklon nedrąsiai Nešiai

Ar meni kaip mokyklon nedrąsiai
Nešiai pirmąją puokštę gėlių
O dabar jau į mylimą klasę
Nieks nekvies tavęs varpeliu

Jau peržengei per slenkstį Ir už

Jau peržengei per slenkstį
Ir už kiemo
Tave sutinka dulkantys keliai,
Tik nesustok
Dėl kelio grumsto kieto,
Jeigu jau kartą eiti pakilai


Pasveikink savo draugus!