Yra kažkas gražesnis už grožį, Kažkas tyriausias iš visų jausmų. Kažkas brangesnis už gyvenimo svajonę, Tai atminimas, paliktas draugų.

Neliūdėk tu šią šventinę dieną, Juk nebūsi per ją viena. Pagalvok apie artimus žmones, Ir nušvis veide šypsena.

Papuošti sidabru smilkiniai, O širdy viešpatauja ramybė. Išauginti vaikai, nugalėti vargai, Praeity vėl praėjusių metų grožybė. Tad būkit laimingi ir gyvenkit ilgai, Lai gegužiais žaliais ir gruodžiais žvarbiais, Eina metai žingsniukais mažais.

Kad suprastum dangų, Reikia gulbe būti. Kad suprastum jūrą. Būti žuvimi. Kad suprastum žemę, Reikia grūdu būti. Kad suprastum žmogų, Būti žmogumi!

Už viską užmokėt tik širdimi gali. Už rūgio varpą, debesėlio spalvą. Žeme eik išdidi, kaip tie beržai žali. Aukštai, aukštai iškėlus galvą.

Dažnai, mes, draugui sakom: Tu nerealus žmogus… ir tada Jį idedam į “nerealaus Žmogaus – Draugo rėmus”. Pradedam vardint: Tu gražus, linksmas, draugiškas, šmaikštus. Bet argi toks yra nerealumas? Telpantis į rėmus? Manau apie kažką nuostabaus neįmanoma pasakyti tiek daug gražių žodžių! Galbūt pakanka tik žvilgsnio, kuris viską pasako? Todėl tokiam Nepaprastam Žmogui, kaip Tu, nieko nesakysiu, tik pažiūrėsiu į akis ir plačiai plačiai nusišypsosiu! Turbūt suprasi, kad esi svarbus Žmogus ir mylimas draugas…

Nori draugą tu turėt, Neišduot ir patikėt. Draugas Tau ne žaisliukas, Tai šuniukas ar kačiukas. Myliu aš draugus labai, Nes geriausi jie tikrai!

Sunku surasti gyvenimą, Už kurį atiduotum draugą. Bet dar sunkiau surasti draugą, Už kurį atiduotm gyvenimą…

Noriu palinketi, kad diena gimimo Tau niekad neatneštų liūdesio, nusivylimo. Te dienos eis gyvenimo keliu, O juokas lai skambės sidabro varpeliu!

Gelsvi žiedai pabirę pakvips prisiminimais Raškytais iš darželių prie namų, Kol ilgesingi žvilgsniai žibės nakties žvaigždynais, Piltais į mūsų dvasią iš Tavų delnų.