Greit ir mes išeisim, kaip kiti išeina, Paskutinis varpas ilgesio aidės. Ir kiekvienas į kelionę imsim dainą Ir skliaute ieškosim tik savos žvaigždės.

Kaip visada sargas klasę iššluoja, Vaikšto, skambina raktų pundu, Tavo paliktą knygą kilnoja Ją grąžins, tik negrįši čia tu…

Tu juk nepamirši vaikiškų išdaigų, Savo mokslo metų ir senų draugų, Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido, Nors širdy ir daros neapsakomai sunku …

Rytais neskambės jau Mokyklos skambutis Staiga nutrūks mums ši gija. Paklydę mes kaip rudeniniai paukščiai. Kažin kur laimę rasim savo kelyje.

O klasėje atrodys taip, kaip buvę Senų suolų eilė, juoda lenta. Ir sakinys lyg užrašytas vakar Su ta pačia gramatine klaida.

Kuo greičiau mokyklą baigt norėjom, Negalvojom vakar mes visi, Kad iš klasės amžinai išėjom Ir vaikystė jau negrįš šviesi. Nejaugi, nejaugi mes negrįšim Neskambės mūsų juokas, daina… Tai kodėl gi pavasarį paukščiai sugrįžta Nejaugi jų kitokia dalia!

Jeigu nori dešimt gauti reikia mokslo paragauti Su berniukais nelakstyti o knygelę paskaityti!

Nepamirški draugų Tu ir klasės Prisiminki mokyklos takus, Niekur nieko gražesnio nerasi Už mokyklinius savo metus.

Nuskambes paskutinis skambutis, Klasej juokas aides dar ilgai, Tik prie kelio palinkus ramune Tau snibzdes: „Nebegris jau draugai”

Mes išeisim visi, tyliai duris užversim. Gal ištarsim „sudie” paskutinį, nebegrįšim daugiau. Vėjas plaukus taršys. Jie užneš tuos takus, kur išmynėm. Ir skambutis skardus, mus nešauks kas diena Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokę skraidyti. Gal sugrįšim dar čia, į klases tas tuščias Bet sugrįžę svečiais pasijusim…