Keliasi žemė ryto skambėjime, –
Saulė sudraskė spengiančią tylumą,
Dar nepareiname, dar tik išeiname,
Dar nesileidžiame, dar tiktai kylame
Tolumos, tolumos, platumos, platumos!
Amžinos, amžino laiko srovenimu
Jūs neaprėpiamos. Jūs – neužmatomos
Sako, kad jus ir vadinam gyvenimu.