Meilė kalba bučiniais.
Kūnas iš pradžių ieško,paskui prašo, maldauja, galiausiai reikalauja ir priverčia. Kaip perdžiūvusi žemė šaukiasi lietaus, taip išsiilgęs kūnas šaukiasi aistros. Audra priartėja ne graiustinių dundėjimu, o žaibais. Užtvenktame vandenyje ramiai sau plaukioja kurkdamos varlės, bet kai vanduo pralaužia užtvanką, jis nubunda, įsibėgėja, užriaumoja gaivališka, naikinanti, žudanti jėga.
Kūno jėga!
Draskyti, skverbtis ir numirti!
Aš ieškau tavęs! Aš noriu tavęs!
Noriu tavyje sudegti ir išnykti…
(Malūkas „Šiukšlyno žmonės”)
‹
›
×