Kai suskambės kalėdiniai varpai Ir pasakose pasipuoš eglutes, Lai užsimirš kasdieniniai vargai Ir kils dar noras žemėje pabūti. Tegul ištirps žvakučių liepsnose širdžių ledai ir šaltas ledo gruodas, Ir lai sušvis vėl mūsų veiduose Vilties ugnis lyg pranašas paguodos.
Gyvenimas – ne taurė vyno, Jos šukės
Gyvenimas – ne taurė vyno, Jos šukės laimės neatneš, Deja mes kartais to nežinom, Ir laimę daužom į šukes.
Mes būsim žmonės – ramūs, nepastovūs,
Mes būsim žmonės – ramūs, nepastovūs, Ir neišvengsim žmogiškų klaidų. Mes plauksime prieš srovę, tik prieš srovę Su uždegančiu laimės šokimu, Su viltimis, su džiugesiu, svajonėm, Su meile ir troškimais dideliais. Mes žmonės, mes nuo šiandien žmonės.. O ar žinome, ką reiškia būti žmonėmis?
Mylėk tą kuris myli Nesvarbu,kad lūpos
Mylėk tą kuris myli Nesvarbu,kad lūpos tyli Svarbu, kad meilė yra karšta, O ne žavinga šypsena!
Yra širdis kuri tave myli Ar plaka vien
Yra širdis kuri tave myli Ar plaka vien tik dėl tavęs Tik tu pažvelk i kietą širdį Tuomet galbūt suprasi kas?…
Tas ilgesys praejusių dienų …
Tas ilgesys praejusių dienų … Ištieskite rankas, atverkit langus. Tegul šianakt prisnigs Gerumo, Meiles ir Ramybes Jums į delnus.
Tu gali sau apie meilę aikčiot Su kita
Tu gali sau apie meilę aikčiot Su kita praeidamas gatve, Gal tik aš išejus pasivaikščiot Sutiksiu skersgatvy tave. Į mane pažvelgsi tu vis vieną Primerktom, kaip tą syk akimis Pasakysi tyliai ” Laba dieną” Atsakysiu ” Labą diena” vis Ir praeisiu sau ramiai pro šali Atsiminimai paskui nebeseks Kas mylėjo, tas mylėt negali Kas jau degė, tas jau nebedegs !
Jau pavargo rankos nuo įvairių darbų, o širdis
Jau pavargo rankos nuo įvairių darbų, o širdis jų vis tokia pat šildanti ir paguodžianti.
Klases uždarome.. Koridoriuos nutyla Tiek
Klases uždarome.. Koridoriuos nutyla Tiek daug pavasarių lydėjęs šurmulys Kažko netekome, kažką praradome Užverdami tiek varstytas duris. Į ievų tylumą langai atsiveria Pro juos mes matome pasaulį… Prisėdame. Patylime. Ir kylame.. Į žemę, žolę, lietų, saulę..
…Skubėdami prarandam ir išmėtom Ir
…Skubėdami prarandam ir išmėtom Ir nepamatom, skrisdami dvasia, Nei uogos, sirpstančios iš lėto, Nei skausmo gero draugo akyse. Tiktai paskui, kada jau visko turim, Jau sendami, pajuntame staiga Į pačią širdį priekaištą ar dūrį – Užlieja juodo išgąsčio banga, Kad mes visai be reikalo skubėjom, Kad nardėm tarp beprasmių reikalų, Kažką svarbaus praleidom, ar praėjom Ir jau nepataisysi. Per vėlu.