Tu eini per gyvenimą platų Ieškai meilės, sauletų dienų Tau mylėt baltos obelys sako Nes tik mylint gyventi smagu
Tegul pamišus aš pati žinau, Kad man
Tegul pamišus aš pati žinau, Kad man netinka būt laimingai. Kai pasibaigs lietus, liks liūdesys, Ir tuštuma Ir dar kažkas daugiau Kažkas labai prasminga. Tai bus mirtis Tokia pati kaip ir visos kitos Mirs veidrodis Ir liks Tik tavo atspindys Kuris bandys išsaugot mano aštrias šukes, Bet Tu gyvensi Tu stiprus Gal but todėl Tave taip myliu … Sudiev … Aš dužtu į stiklus … Aš veidrodis O Tu – žmogus … Bet aš nenoriu mirt taip tyliai …
Aš norėjau žiūrėti ir suprasti – man pasakė
Aš norėjau žiūrėti ir suprasti – man pasakė : esi aklas. Aš norėjau girdėti ir suprasti – man pasakė : esi kurčias. Dabar jie ateina prie mano kapo ir sako: – Per daug matei , girdėjai, todėl numirei.
Gyvenime būna tikra: Draugystė, meilė,
Gyvenime būna tikra: Draugystė, meilė, neapykanta O kartais tik prisiminimas.
Linkiu kad tau nestovetu…. Akmuo gyvenimo
Linkiu kad tau nestovetu…. Akmuo gyvenimo keli;)
Šlovė gamtos kerams ir žavesiui, Tu mano
Šlovė gamtos kerams ir žavesiui, Tu mano glėbyje – pavasaris. Tu metas saulėtas, metas niūrus, Lipšnus, įtūžęs, švelnus, žiaurus. Kaitrus žiedų ilgesyje kvapniam, Žvarbus audrų griaudesyje staigiam. Ir toks vienodas savo kitime- Myliu pavasarį. Myliu tave*
Mes draugai nuostabių svajonių Mes
Mes draugai nuostabių svajonių Mes draugai nuostabių sapnų Gal išskirs mus gyvenimo likimas Bet širdyje gyvensime kartu!
Linkiu Tau iš tūkstančio žvaigždžių
Linkiu Tau iš tūkstančio žvaigždžių Vieną pačią ryškiausią, Linkiu Tau iš tūkstančio ašarų Vieną pačią saldžiausią, Linkiu Tau iš tūkstančio bučinių Vieną patį karščiausią, Linkiu Tau iš tūkstančio naktų Vieną pačią ilgiausią.
Nuejai tu tada isizeides, Liko skausmas
Nuejai tu tada isizeides, Liko skausmas mano sirdy. Tu gali manes neapkesti, Bet uzdrausti mylet negali.
Įstaigos pobūvyje, į kurį darbuotojai atvyko
Įstaigos pobūvyje, į kurį darbuotojai atvyko su žmonomis, viena ponia klausia stalo kaimyno: – Ar jūs esate mano vyro viršininkas? – Ne, malonioji ponia. – Tuomet prašau tuojau pat atitraukti ranką nuo mano kelių. Siūlau tostą už viršininkus, kuriems paprastai leidžiama ir tai, kas neleidžiama.