AS TURIU SIRDELE KURI PLAKA DEL TAVES, AS TURIU ZVAIGZDELE KURI SVIECIA DEL TAVES, AS TURIU TIEK DAUG..BET NETURIU TAVES RYTELI…
Pasaulis platus Paviršius – slidus
Pasaulis platus Paviršius – slidus Laikykis tvirtai Ir tau padės draugai…
‘Meile- tai kancia’, pasake asilas nakcia.
‘Meile- tai kancia’, pasake asilas nakcia.
Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo kelią. Tarp
Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo kelią. Tarp tūkstancių ir milijonų kelių gyvenimas sujungė Jūsų kelius, kurie nuo šiol bus vienakrypčiai, lyg galinga gyvenimo upė. Plaukite ja laimingai, sukūrę savo simbolinį laivą. Vairuokite ji pasikeisdami, kad protingai išvengtumėte povandeniniu klastingų uolų, nuovargio ir kasdienybės. Pasistenkite, kad Jūsų laive skambėtų ne vien tik Jūsų balsai ir komandos, bet ir čiauškėtų tobuliausi kūriniai – mažieji Gerbičiukai, suteikdami Jūsų bendram gyvenimui GYVYBĘS ir LAIMĘS.
Jūreivis, išmestas į negyvenamąją salą,
Jūreivis, išmestas į negyvenamąją salą, pasigavo papūgą ir išmokė ją kalbėti. Vieną vakarą mokytas paukštis atskrido pas savo šeimininką labai susijaudinęs. -Tai moteris,- sumiksėjo papūga.- Gražuolė neišpasakyta… Sutrikęs jūreivis šoko bėgti paskui paukštį, kuris skrisdamas vis šaukė: -Ak, kokios jos akys, šefe, ak, kokia figūra..ak…ak.. Pagaliau paukštis atsitūpė ant šakos ir snapu parodė: -Štai ji, šefe. -Ak tu prakeiktas paukšti,- supyko jūreivis. Čia juk papūga patelė. Pakelkime taures už gražias moteris, kurios visos šiandien čia susirinko.
Nežinau kas bučiavo tas lūpas, Nežinau
Nežinau kas bučiavo tas lūpas, Nežinau kas mylėjo Tave, Nežinau, bet tai nieko nereiškia, Kad mylėt negalėčiau Taves…
Meile brangesne uz turtus: ji deimantas,
Meile brangesne uz turtus: ji deimantas, kurio net karaliai negali nusipirkt, ji-visas pasaulis, nors ja galima apkabinti abiem rankom
Išmokai juoktis širdžiai verkiant
Išmokai juoktis širdžiai verkiant Išmokai ašaras nuslėpt Žinau sunku, bet ką gi padarysi Juk tam ir gimėm, kad kentėt.
Mus atskyre ši vasara. Lietus. Ant
Mus atskyre ši vasara. Lietus. Ant plaukų, ant širdies, ant minčių. Atmintis lyg siubuojantis lieptas Mus atskyrė nuo mūsų pačių. Atminimai sugrižta į uostą. Ir suvokti kas kartą skaudžiau, Kad žvilgsniu tiktai nuotrauką glostau, O tavęs- tiek dienų nemačiau… O tavęs nesulaukiu, Nes – liūtys Monotoniškai, nykiai, lėtai, Nes kas vakarą slėgs ir nuliūdins Ištuštėję vėjuoti krantai… Nes kažką nesuvokiamai brangu Vėl matysiu užmerkus akis: Kaip nuo kranto nutolstančią bangą Grakšcios pušys šaknim sulaikys… Vakarais nepaiilstantis vėjas Skaudžiai blaško šlapius lapus… Kur esi? Akis pražiurėjau- Nesulaukiu Tarp mūsų – lietus.
Su Tavim eisiu ten, kur pildosi svajones,
Su Tavim eisiu ten, kur pildosi svajones, Kur karaliauja meile ir isnyksta abejones, Del Taves atiduosiu viska, ka turiu, Man reikalingas vien tik Tu!