Mus atskyre ši vasara. Lietus.
Ant plaukų, ant širdies, ant minčių.
Atmintis lyg siubuojantis lieptas
Mus atskyrė nuo mūsų pačių.
Atminimai sugrižta į uostą.
Ir suvokti kas kartą skaudžiau,
Kad žvilgsniu tiktai nuotrauką glostau,
O tavęs- tiek dienų nemačiau…
O tavęs nesulaukiu,
Nes – liūtys
Monotoniškai, nykiai, lėtai,
Nes kas vakarą slėgs ir nuliūdins
Ištuštėję vėjuoti krantai…
Nes kažką nesuvokiamai brangu
Vėl matysiu užmerkus akis:
Kaip nuo kranto nutolstančią bangą
Grakšcios pušys šaknim sulaikys…
Vakarais nepaiilstantis vėjas
Skaudžiai blaško šlapius lapus…
Kur esi?
Akis pražiurėjau-
Nesulaukiu
Tarp mūsų – lietus.