Yra kažkas gražesnis už grožį,
Kažkas tyriausias iš visų jausmų
Kažkas brangesnis už gyvenimo svajonę,
Tai atminimas, paliktas draugų

Neliūdėk tu šią šventinę dieną,
Juk nebūsi per ją viena
Pagalvok apie artimus žmones,
Ir nušvis veide šypsena

Papuošti sidabru smilkiniai,
O širdy viešpatauja ramybė
Išauginti vaikai, nugalėti vargai,
Praeity vėl praėjusių metų grožybė
Tad būkit laimingi ir gyvenkit ilgai,
Lai gegužiais žaliais ir gruodžiais žvarbiais,
Eina metai

Kad suprastum dangų,
Reikia gulbe būti
Kad suprastum jūrą
Būti žuvimi
Kad suprastum žemę,
Reikia grūdu būti
Kad suprastum žmogų,
Būti žmogumi!

Už viską užmokėt tik širdimi gali
Už rūgio varpą, debesėlio spalvą
Žeme eik išdidi, kaip tie beržai žali
Aukštai, aukštai iškėlus galvą

Dažnai, mes, draugui sakom: Tu nerealus žmogus… ir tada Jį idedam į “nerealaus Žmogaus – Draugo rėmus” Pradedam vardint: Tu gražus, linksmas, draugiškas, šmaikštus

Nori draugą tu turėt,
Neišduot ir patikėt
Draugas Tau ne žaisliukas,
Tai šuniukas ar kačiukas
Myliu aš draugus labai,
Nes geriausi jie tikrai!

Sunku surasti gyvenimą,
Už kurį atiduotum draugą
Bet dar sunkiau surasti draugą,
Už kurį atiduotm gyvenimą…

Noriu palinketi, kad diena gimimo
Tau niekad neatneštų liūdesio, nusivylimo
Te dienos eis gyvenimo keliu,
O juokas lai skambės sidabro varpeliu!

Gelsvi žiedai pabirę pakvips prisiminimais
Raškytais iš darželių prie namų,
Kol ilgesingi žvilgsniai žibės nakties žvaigždynais,
Piltais į mūsų dvasią iš Tavų delnų