Mama…nerasime žmogaus pasauly,, Kuris netrokštų jos ir šilumos. Kaip neatskirt pavasario nuo saulės Taip neatskirt vaikystės nuo mamos.

Kai apsiniaukia saulės spindulys, Kada laukai ir pievos ištuštėja, Matai, kaip grimzta metai vis gilyn Ir pajunti, kad pusė kelio jau praėjo. Dar kiek jėgos, kūrybinės minties Ir dienos, metai lekia greitai. Mes linkim iš visos širdies Su ugnele širdy toliau gyventi. Nesakome, kad laimė lietus per kraštus, Bet linkime – tebus jos tiek, kiek reikia. Sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės – turbūt, Tai viskas, ko labiausiai žmogui reikia.

Tu vėl liūdna, brangioji Mama, Širdy Tau vėlei neramu. Galbūt ir vėl Tau širdį skauda Dėl savo augančių vaikų. Neverk suprantame jau, Mama, Ką reiškia žodis „nedaryk” Ir kartais, kaip sunku bebūtų, Tu skausmo ašarą nuryk. Dėkojam Tau, brangioji Mama, Už tai, kad Tu buvai griežta, Kad viską mums seniai atleidai Ir dar už tai, kad Tu – Mama.

Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum, Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos… Nei liūtys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai, Tavo namų šilumos neblaško niekados.

Pažvelk, mamyt, pro langą – Tyliai žvaigždės krenta, Ir tylumoj – ant gatvių, ant stogų Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus Te širdyje Tau būna lengva Ir skaidru.

Už viską Tau dėkojam, Mama, Tu mūsų laimė, džiaugsmas ir viltis. Kai tu drauge, mums visad būna gera, Ir niekad nebaisi jokia lemtis. Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios Galvelę glostė, gynė nuo skriaudų, Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.

Pavasaris – gražiausias metų laikas Sužydi gėlės, atgyja gamta, O su pavasariu ateina šventė Pati gražiausia „Motinos diena” Norėčiau, mama, Tau visas gėlės pasaulio dovanoti, Nuskinti saulę iš dangaus, Norėčiau, vien tik Tau širdim šypsotis, Nėra šioj žemėj už Tave brangesnio man žmogaus.