Vyrai, branginantys jaunystę. Vasaros sodas. Nuošalus suolelis. Sėdi vieniša porelė. Jis jau ilgai gyvenęs. Ji jaunutė. – Mano mieloji, mano geroji, – čiulba jis saldžiai. – Daug nekalbėsiu… Einu tiesiog prie reikalo. Pupuliuk, aš prašau jūsų rankutės ir būti mano antrąja puse. – 0 ar kalbėjote su mano mamyte? – Kalbėjau, kalbėjau, – spaudžia jis josios rankutę. – Brangioji, aš su jūsų mamyte kalbėjau prieš dvidešimt metų… Bet tada aš jūsų dar nepažinojau! Pakelkime taures už vyrus, branginančius savo jaunystę.

Turtuolis turėjo penkis vaikučius. Kuriam iš jų paliks visą turtą? Ir nutarė senasis gerai pavaišinti juos. Pažiūrėsiąs, kaip jie atrodo tada, kai liežuvis atsipalaiduoja, kaip apsimetinėjimų uždanga nukrinta. Išgėręs vyriausias vaikaitis nuskubėjo suvesti sąskaitų su žmona. Antras vaikaitis sakėsi einąs baigti darbą. Trečias pradėjo dainuoti Ir šokti. Ketvirtas ėmė įrodinėti, kad jis esąs nuostabiausia ir Protingiausias pasaulyje,– tokiems gyviems paminklai statomi. O jauniausias vaikaitis nuėjo miegoti. Rytą turtuolis pasišaukia vaikaičius ir sako: –Visi, išskyrus vieną, ėmė klausyti ne proto, o degtinės balso. Ji jums vadovavo. O kaip žinote, degtinė – blogas vadovas ir Patarėjas. Todėl visą turtą palieku jūsų jaunėliui. Tad pakelkime taures ir eime miegoti, kol dar protas nepametė…