Kiekvienas tikras lietuvis pačia laukiamiausia ir gražiausia metų švente įvardina būtent Kalėdas – metą, kuris yra apipintas labai giliomis tradicijomis, didžiule prasme ir begaline sentimentalia verte. Žinoma, lietuviai nuo seno turėjo ir gausų Kūčių stalą (ko nebūtų galima pasakyti apie kai kurias kitas pasaulio šalis). O tai reiškia, kad kalėdiniai patiekalai Lietuvoje turėtų būti skirstomi į tradicinius patiekalus Kūčių ir Kalėdų stalui.
Šv. Kūčių stalas
Kūčios ir Kalėdos yra krikščioniškos šventės, todėl jų metu turėtų būti vadovaujamasi krikščioniškomis tradicijomis. Pagal krikščioniškas tradicijas, ant Kūčių stalo neturėtų būti jokių patiekalų iš mėsos, paukštienos, kiaušinių ar žuvies. Dažniausiai mūsų protėviai Kūčių stalui gamindavo patiekalus iš vaisių, grūdų, daržovių, uogų, grybų, sėklų, riešutų ir kitų natūralios gamtos mums suteikiamų gėrybių. Taip pat buvo naudojamas ir sėmenų, dilgėlių ar kanapių aliejus. Ant Kūčių stalo taip pat buvo šulinio arba šaltinio vandens.
Tačiau suprantama, kad laikui bėgant tradicijos „liberalėjo“, todėl ant Kūčių stalo buvo galima pamatyti ir kompotus, kisielių bei girą. Dar vėliau buvo pradėtas gaminti kiekvienam iš mūsų puikiai pažystamas aguonų pienas su kūčiukais, tirštas avižų kisielius, virtinukai su grybų įdaru (dažniausiai – baravykų) ir kt. Nereikia pamiršti ir žuvies bei silkės patiekalų, kurie atsirado šiek tiek vėliau.
Žinoma, visa tai daugeliui iš mūsų šiandien skamba pakankamai neįprastai, kadangi nemenka dalis žmonių, kurie mano besilaikantys krikščioniškųjų tradicijų, nes Kūčių vakarą nevalgo mėsos, taip pat valgo majonezą (kaipgi be pastarojo pagaminti gardžią baltą mišrainę!), bulves, blynus ar netgi pomidorų padažą. O visi šie išvardinti maisto produktai neturėtų būti „leistini“ ruošiant tikrąjį Kūčių stalą. Taigi, visa tai rodo, kad nors lietuviai yra krikščioniška tauta, vis dėlto per daugelį metų mes labai nutolome nuo tikrųjų krikščioniškųjų tradicijų ir Kūčių vakarą leidžiame sau gardžiuotis patiekalais, kurie ant stalo iš tikrųjų neturėtų būti.
Šv. Kalėdų stalas
Kalėdinis stalas visuomet buvo ir tebėra gerokai gausesnis bei sotesnis. Senovėje taip pat buvo priimta kalėdinį stalą ruošti gausiai – patiekiant daugybę skirtingų patiekalų, tarp kurių puikuodavosi tiek zuikis, tiek ir putpelės ar šerno kepsniai. Tuo tarpu dažniausias ir populiariausias lietuvių kalėdinis patiekalas buvo kiauliena. Iš jos buvo ruošiami vyniotiniai, paštetas ar kepenėlės. Taip pat kalėdinis stalas buvo neįsivaizduojamas ir be paukštienos patiekalų, pvz., vištos, žąsies ar anties. Negalima pamiršti ir tradicinės šaltienos, kuri būdavo gaminama tiek iš kiaulienos, tiek ir iš paukštienos, kartu naudojant morkas, žirnius, petražoles ir kitus tradicinius ingredientus.
Kalėdų stalas taipogi būdavo nuklotas ir įvairiomis miško gėrybėmis. Bene visuomet buvo galima matyti iš spanguolių pagamintą kisielių, aguonpienį ar vandenį, kurį lietuviai buvo pamėgę saldinti medumi. Nebuvo pamiršti ir įvairūs desertai, tarp kurių būdavo įvairiausi kepiniai, kuriuos gamindavo naudojant riešutus, aguonas (būtina paminėti gardųjį aguonų vyniotinį), cinamoną ar netgi marcipanus.
Ir nors nemenka dalis minėtų kalėdinių patiekalų yra aptinkami ir ant šiuolaikinio kalėdinio lietuvių stalo, matyti, kad Kalėdų stalo tradicijos Lietuvoje taip pat pasikeitė. Dabar dažnai Kalėdoms yra ruošiamas didžiulis kalakutas (pamažu perimama tradicija iš Vakarų) arba višta. Be to, atsirado ir daugybė desertų, kurie ant lietuviško kalėdinio stalo yra atkeliavę iš kitų kraštų. Tačiau visa tai nėra neigiami liberalėjančios visuomenės padariniai – tai yra tik atviresnis požiūris į mus supantį pasaulį ir noras išbandyti tai, kas dar nebandyta, ir siekis atrasti tai, kas geriausiai atitinka mūsų skonį. Galiausiai svarbiausia ne tai, kas atsiduria ant mūsų stalo – svarbiausia yra tai, su kuo praleidžiame gražiausias metų šventes!
