Tau, Mama – mieloji, vienintelė, gražiausioji ir brangiausioji – pavasario gėlės. Tau – vėjo šiurenimas ir švelniausi žodžiai. Ačiū, kad myli – gerą ir blogą, švelnų ir piktą – vaiką, Kad aklinoj tamsoj randi paguodos ir atjautos gėlelę. Ačiū,kad esi.

Mama, Rūpesčius ir skausmą Vaikiškas svajas jau pamirštų Ir kodėl man gimė šitoks jausmas? Vyras svetimas brangesnis negu tu… Mama, Kam nepasakei kadaise, Kai mane taip sunkiai auginai, Kad ateis žmogus – visų brangiausias Tas, kuri aš pamilau karštai… Aš pas jį į vakarą vejuotą Nuplasnoju plaštake lengva Ak, kaip gera bėkt, Kad tu žinotum… Taip nebegau niekad, mama, pas tave…

Kaip noretusi pasakyti tiek daug, bet širdis neišsirenka tinkamų žodžių. Kaip norėtųsi būti šalia ir tiesiog apkabint, bet atstumas skausmingai viską užgožia. Lieka mintys ir žodžiai, neištarti žodžiai, kuriu niekas ,išskyrus TAVE, nesupras… Viskas telpa TAVY, Tavo žodyje „MAMA”.

Tau mamyte, dėkoju už viską: Už gerumą, už tą rūpestėlį. Na tai kas, kad plaukuos šerkšnas tviska, Tiktai šalna širdies nesugėlė. Kaip gerai, kad esi tu pasauly, Kad galiu prie Tavęs prisiglausti, Tu – vienintelė moki suprasti, Tu – vienintelė moki atjausti.

Numegzk man Margą pirštinėlę, Apskleisk gėlėta skarele… Dar daugel metų, Sengalvėle, Žydėki mums obelėle !

Jus davėt man gyvenimą: gyvent išmokėt, O ka aš atiduosiu Jums mainais? Tik raukšleles paliksiu Jums, Tik nuvargusias rankas, Tik pabirusią šarmą plaukuos… Priimkit tad šiandien manąją meilę.

Nuo žemės delno kyla žalias daigas, Viršum galvos – padangių žydruma. Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas, Tave ir saulę šaukdamas „Mama”. Tu man sakau, tu man kartoji, mama: Yra keliai, keleliai ir takai, Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą, Ateina žmonės – dideli vaikai.

Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit, Lai šoks naktis už lango šokį trankų. Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti, Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę rankų.

Be Tavęs nebūčiau gimęs, Jei ne tu – nebūt manęs. Vien dėl to labai dėkingas, Tau esu, Mamyt, iš ties!

Tik pažvelki, Mama, mes seniai užaugom Ir išskridom paukščiais iš Tavų namų. Tiktai Tu, mieloji, gimtą lizdą saugai, Kad sugrįžt galėtum, kai mums neramu. Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom, Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies. Šiandien Tau gėlių mes puokštę dovanojam Ir ilgiausių metų norim palinkėt.