Meilė,žvelgia ne akimis, o širdimi, Todėl sparnuotas Kupidonas – neregys.

Tu mano gyvenimo saulė, Tu mano gyvenimo zvaigždėtas dangus, Nieks mūsų išskirti negali, Nes Tu man brangiausias žmogus…

Meilė lyg lagaminas nešti sunku o palikti gaila…

siauroj lovelei as guliu tave tikrai priimt galiu ir jeigu butume kartu mums butu velniskai smagu bet gaila nesame kartu todel linkiu saldziu sapnu

Kai liudesi prisimink mane,kai busi uzmirstas visu,prisimink kad as tave myliu mazuti.

Kai tamsią naktį kris žvaigždutė Paimk į delną drąsiai ją, Nes vietoj jos bus ta širdutė, Kuri mylės ir trokš tavęs.

Meilė,neverčia pasaulio suktis ratu, Ji suteikia sukimuisi prasmę.

Liepk atsitraukti – aš tai padarysiu Liepk nemylėti – to neleis širdis Liepk, kad pamirščiau – to nepadarysiu Atmintyje Tu liksi tol kol plaks širdis…

Gal musu zvilgsniai dar kada susitiks,bet jie jau bus nebe tokie kokie buvo…Nebus silumos juose,o tik ilgesys…Noresis prieiti,apkabinti ir karstai pabuciuoti,bet…bet to nebus,nes mes tikriausiai nenoresim aitrinti zaizdu,kurios jau baigai gyt…

Tavo didelės akytės Nuolat mano mintyse, Tavo nuostabias lupytes Aš sapnuoju sapnuose 🙂