Jei du žmonės vienas kitą nors truputį myli ir gerbia, Jie gali turėti ateitį Juk ir deimantai nušlifuojami ne iš karto…

Kai saule i jura nugrimsta, tamsa apkabina gatves kazko man sirdis neberimsta galbut kad ilgiusi taves

Pakelk akis – ar girdi, kaip laikas laša, Kaip krenta sekundės, minutės Tavo širdin?.. Patikėk, jis Tau naują sėkmę, laimę neša Pildo sielą šiluma, gerumu ir naujom viltim… Įsiklausyk, Tau tyliai vėl kartoja Laikas – Ei, neskubėk, stabtelk ties metų riba, prisimink, Kas meiles Tavo ilgis, o kieno Tau meilės reikia? Džiaukis būtim Dievo duota, su artimu tuo pasidalink…

Nebijok žaizdų – jos užgyja Nebijok skausmų …- jie praeina Nebijok mirties – ji neišvengiama. Nebijok meilės, ji būtina. Netgi usnys žydi, kvepia Patikėk moku būt gera. Susapnuok mane švelnia ir gražia Gal tokios ir tikrovėj nera. Netgi akmenis lietus pratašo Aš stipri ir kantri, patikėk Ir išsaugok gerumo nors laša O tada jau praeik ar mylėk.

Jei viena diena atsirastu noras verkti,paskambink man. Nepazadu taves prajuokint,bet galeciau verkti kartu su tavim. Jei viena diena tu nusprestum dingt,paskambink man nepazadu prasyti pasilikt,bet galetume dinkti drauge. Jeigu viena diena nebutu noro su kuo nors kalbetis,paskambink man,patylesim kartu. Bet jai vienq diena tu p-askambintum ir as neatsiliepciau ieskok manes galbut man reikia TAVES!!!

Meilė- tai augsinis perlas, Meilė- tavo ateitis. Žmogus be meilės, tarsi aklas vergas, O jo gyvenimas tarsi naktis…

Pirma valanda dvidesimt penkios minutes Po truputi pildos mano posmo eilutes Taves ner salia- nebebus jau ryte Ir bega prage valandos ir minutes Ir nieko nebelieka tiktaia meiles likutis Kol bus sirdyje-prisiminsiu tave Man miego jau truksta, bet nuorukos ruksta Melies siulelis velei nutruksta Gal laikas suris, bet mazga paliks Kas buvo tarp musu daugiau nebeliko Ka turejom anksciau siandien viskas isnyko Tave praradau, neatrasiu daugiau.

Atleisk,atleisk,maldauju atleisk… Už suteiktą netikrą viltį… Už skaudų žodį, kuris užgavo širdį, Už meilę tokią, kuri kančia pavirto, Už bučinį netikrą…o,mano mielas drauge, atleisk atleisk…

Mačiau, kaip ore sukosi paskutinės žiemos snaigės. Jutau, kaip iš lėto skruostu leidosi skausmo ašaros. Supratau, kaip palengva laikas naikino mūsų susikurtą meilės pasaką.

Jei iš audros atimsi žaibą… o žmogui meilę iš širdies… nieko gražaus neliks pasaulyje… neliks pasaulyje ugnies…