Vieną Lietuvoje pagarsėjusį pilietį aplanko senas pažįstamas. –Tikiuosi nesutrukdžiau?– pasakė jis šypsodamasis. –Nieko, nieko,– pasakė šeimininkas. – aš jau ir prieš tai blogai jaučiausi. Tačiau labai džiaugiausi, kad atvažiavai pas mane. Po tiek metų. Po tiek gyvenimo audrų… Ir sveikas, ir gyvas… Džiaugiuosi iš visos širdies. –Jeigu tikrai džiaugiesi, užmokėk taksistui, kuris mane atvežė, aš
neturiu nė cento. –Kad tu sprandą nusisuktum. Tai ko važinėji, jeigu pinigų neturi? Pakelkime taures už tuos draugus, kurie, neturėdami pinigų, nevyksta į svečius.