Mylėjau aš rožę, leliją ir saulę, Ir maža balandį ir visą pasaulį… Dabar nebemyliu – mylėsiu Jį vieną… Jį tyrą kaip rasą, Jį skaistu kaip diena, Juk mano Mielasis atstoja pasaulį, leliją ir rožę, balandį ir saulę…
Neliudekite,kad metai nuplasnojo
Neliudekite,kad metai nuplasnojo tartum pauksciai i siltus krastus.Jubilieju grazu dovanojo,o dienos vercia vis naujus lapus. Tebuna jos tik sauletos ir sviesios,be debeselio,be piktu audru.O dziaugsmas nuolat ranka te istieses eis su tavim gyvenimo keliu.
Gyvenk linksmai Mylek karstai ir
Gyvenk linksmai Mylek karstai ir viskas bus O.K!
Praėjo Kalėdos ir kas man iš to? Aš naktį
Praėjo Kalėdos ir kas man iš to? Aš naktį nemigęs ir piktas kaip šuo! Apversiu eglutę,sukulsiu žaislus ir girtas sutiksiu Naujuosius Metus.
Kam gyventi, jei viskas praeina. Kam
Kam gyventi, jei viskas praeina. Kam mylėti, jei jei meilė – kančia. Mūsų dienos, jaunystė gražiausia Skuba bėga, išnyksta iš čia.
Galima turėti daug pinigų, bet jie neatneš
Galima turėti daug pinigų, bet jie neatneš laimės. Už pinigus galima nusipirkti lovą, bet ne jos šilumą. Už pinigus galima nusipirkti žmogų, bet ne jo meilę. Tad linkiu, kad jūs turėtumėte ir pinigų, ir laimės, ir šilumos, ir meilės!
Neklausinėk, kodel širdis atvėso
Neklausinėk, kodel širdis atvėso Nebetekau linksmosios meilės jau Ir jokiai meilei nebetikėsiu Mylėjau kartą, nemylėsiu daugiau.
Kaip paprasta nebūti Aš laukiu rudens…
Kaip paprasta nebūti Aš laukiu rudens… jam atėjus,išeisiu Visiems pasakysiu sudie… Pabučiavus veidus nuotraukose… Suplėšysiu eilėraščius… Suklijuosiu dienoraščio puslapius… Paglostysiu savo gluosnį… Ir išeisiu į rudenį… Ten-manęs pabaiga… Eisiu lietui lyjant… Pamažu išbluksiu… Susiliesiu su oru… …Nuostabu… Kaip paprasta nebūti…
Jau peržengei per slenkstį Ir už
Jau peržengei per slenkstį Ir už kiemo Tave sutinka dulkantys keliai, Tik nesustok Dėl kelio grumsto kieto, Jeigu jau kartą eiti pakilai.
Gimus vaikeliui Nepašykštėkite
Gimus vaikeliui Nepašykštėkite vaikams Gerumo žodžių: Pačios brangiausios širdžiai dovanos. Tikėkite – išgirs jie juos: Vienintelius, tikrus ir nepameluotus, Nes neištarti jie – tyliai miršta, O švelnūs – širdelėje palieka visada