…Nežinau su kuo taurės pakelsi, Nežinau, kas „Būk laiminga” tars, Tik žinau, kad per ledinį šaltį Tau į langą laimė pasibels. Tik mokėk jos žirgą sustabdyti Tik mokėk nutildyt žvangučius, Patikėk! Ir pūgoje paklydus, Pasibels, ateis ji į svečius.
Aš taip tikiu, Kad snaigės žiemą
Aš taip tikiu, Kad snaigės žiemą krinta Kad po žiemos pavasaris ateis Aš taip tikiu Kad būsi tu laiminga Tuomet ir liūdesys kažkur išeis Aš taip tikiu Kad šie atneš laimę Juk tau nebe 8 – neri Juk tau jau 18 – lika.
Ilgai svarsčiau ko reikia palinkėti, Ko
Ilgai svarsčiau ko reikia palinkėti, Ko trokšta kūnas,siela ir jausmai, Kad neužgožtų laikmečio pelėsiai To tikslo,kam šioj žemėj gyvenai! Daug daug dar vasarų žieduotų Sveikatos, džiaugsmo, laimės didelės, Ilgiausių metų ir skambiausių posmų Tegul likimas dar nepagailės…
Komisija, apžiūrinėdama psichoneurologijos
Komisija, apžiūrinėdama psichoneurologijos ligoninę, domėjosi viskuo. –Kas šis vargšas dešimtoje palatoje? –Tai meilės auka. Jis labai mylėjo merginą, kuri jį atstūmė. Ir matome, kuo visa tai baigėsi. –O kas čia toks? –Vyras, kuris vedė tą merginą. Taigi už meilės aukas ir jomis paverčiančias moteris.
Kažkur tarp žemės ir dangaus. Kažkur
Kažkur tarp žemės ir dangaus. Kažkur tarp saulės ir tamsaus mėnulio. Kažkur tarp paprasto žmogaus. Yra tas didis žodis meilė. Ir kiek tas žodis mums brangus? Ka reiškia pasakyti myliu? Gal tai tik išmislas klaikus? O gal jinai atstoja viską? Kodėl jei myli tai kenti? Iš kur tiek klausimų tam žmogui kyla? Iš kur ta širdgėla baisi? Ji gali pražudyti sielą. Bet vistik meilė ji yra!!! Tas paprastas,kartu ir didis žodis! Bet kas nemyli!viso to suprast negali!
Mylėk tą, kuris tave myli, O ne tą,
Mylėk tą, kuris tave myli, O ne tą, kuris gražus. Gražiam veide atrasi gylį, O jo širdyje nuodus.
Pasiklausykite, ką byloja sena indų legenda.
Pasiklausykite, ką byloja sena indų legenda. Visagalis paėmė rožės šviežumą, medžio lapo lengvumą, persiko žiedo aksominį švelnumą, alyvų žiedų žvilgesį, rasos ašarėlę, saulės spindulio šypseną, pavasario vėjelio nepastovumą, povo pasipūtimą, kregždės skrydžio grakštumą, kiškio baikštumą, pūko lengvumą. Prie viso to pridėjo deimanto kietumą, medaus saldumą, tigro žiaurumą, kėkšto rėksmingumą, balandžio burkavimą, liepsnos karštį. Viską suplakė ir iš viso to išėjo moteris. Šis kodėl ji nuostabi ir nepakartojama. Tad pakelkime taures už nuostabų kokteilį.
Jei gyvenimas būtų pasaka, Linkėčiau
Jei gyvenimas būtų pasaka, Linkėčiau būti pačiu laimingiausiu žmogumi. Bet gyvenimas – kova, Todėl linkiu būti nugalėtoju.
Tik tu nepyk ! Aš dar ir šiandien daug
Tik tu nepyk ! Aš dar ir šiandien daug kartu klystu O paskui kenčiu. Tai vis todėl, kad tau buvau lyg šventė, Nors suteikiau Tau begalės kančių Tik tu nepyk, Atleisk už blogi, Kuri gyvendamas netyčia padariau … Tavoj saulėkaitoj prisirpo mano uogos, ir sirpsta ju kas dieną vis daugiau. Tai mintys – Tu gi jas pasėjai Tai darbas – Tu ji auginai. Aš tuos daigus nešiau per šimtą vejų, Užauginau jau nebe Tau vienai Ir Tu džiaugies Matau kaip šypsais pro ašaras .. pro ašaras mielai. Nereikia, kad širdis iš skausmo plyštų, O gal iš džiaugsmo … Aš cia pat, šalia … Tik tu nepyk.
Tu būk tokia,kokia norėtum būti, Tu būk
Tu būk tokia,kokia norėtum būti, Tu būk jauna ir laimės kupina. Gyvenk taip:gyvenimas,kad būtų Gražus,kaip sapnas,ilgas,kaip daina…