Drauge, norėčiau padovanoti Tau lietų… Tokį vėsų… Bet dieviškai gaivų… Bet, deja aš tik žmogus… ir tegaliu padovanoti lašą… Imk jis tavo… Norėjau padovanoti Tau visas pasaulio pievas… Kuriose kasdien matytum galybes gėlių… Bet aš tik žmogus… Atleisk… Taigi įteiksiu tau mažą gėlytę, kuri nuvys greičiau, nei Tu… Norėjau padovanoti Tau bekraštį dangų… Deja nepakėliau aš jo… Juk aš tik – žmogus… Taigi dovanoju Tau vieną žvaigždelę… Dabar pažvelk pro langą… Pirmoji žvaigždutė, kuri Tau kris į akį, ir bus toji… Aš tik žmogus, bet man tas nerūpi. Žmogus yra didis savimi, o tai svarbiausią… Vieni liūdi lyjant, kiti džiaugiasi… Vieniems dovanoja gėles, kiti visą gyvenimą žydi… Vieni garbina žvaigždes, kiti patys yra ryškiai šviečiančios žvaigždės… O dabar nusišypsok, Juk pasaulis toks nuostabus…
