Norėdama gauti vairuotojo teises mergina atsakineja į komisijos klausimus. – Prašom, gerbiamoji, pasakyti, kada pėstysis turi pirmumo teisę? – Važiuodamas greitosios pagalbos mašina, -atsakė ji. Po kurio laiko mergina gauna vairuotojo teises. Po dešimties dienų ją sustabdo kelių inspektorius. – Ar žinote, panele, kad per šį trumpą laiką jus jau spėjote partrenkti penkis pėsčiuosius! Tai jau per daug! – O kiek reikia? – naiviai klausia ji. Praslinko pora mėnesių. Ši jauna vairuotoja sutiktai draugei prisipažino, kad jau nebevairuoja automobilio. Į nustebusios draugės klausimą „kodėl:, ji paaiškino: – Esu prietaringa… Kai sužalojau tryliktą pestijį, pamaniau – na, gana, dar gali atsitikti nelaimė. Pakelkime taures už tai, kad nesusiduriame su žaviomis vairuotojomis…

Jaunikis sako savo būsimai žmonai: –Brangioji, norėčiau tuojau po vestuvių važiuoti į Palangą. Prie jūros… –Gerai, brangusis, važiuosime prie jūros. –Ne važiuojame, o skrendame, brangioji. –Kaip įsakysi, brangusis.. Merginos motina patraukia dukterį į šoną ir tyliai šnibžda: –Ar ne per daug komanduoja tavo būsimasis? –Palik jį ramybėje, mama. Lai diktuoja savo paskutinę valią. Pakelkime taures už vyrus, kurie dar prieš šeimyninį gyvenimą pareiškė paskutinę valią.

Prie lango stovi vyras su žmona ir šnekučiuojasi. – Žiūrėk, – sako žmona, – koks rūpestignas vyras – skalbinius nuo virvutės surenka! – Gal ir rūpestignas…- sutinka nam šeimininkas.- Bet skalbiniai, kuriuos renka – mūsų. Pakelkime taures už rūpestingus vyrus.