Pavasariai kasmet sugrįžta po šalnų,
Po lapą plėšdami iš knygos mūs dienų.
Gerk vyną, neliūdėk, nes ir išminčiai sakė:
,,Šioj žemėj graužatis išgydoma vynu“.
Daug atneša bėdų būties tėkmė srauni,
Bet nieko nebijok – vargai ne amžini.
Neverk dėl praeities, sutik drąsus rytojų
Ir džiaukis, kad linksmai šį mirksnį gyveni.
Kam sielvartų našta? Nesunkink sau širdies.
Kam rūpesčių šimtai? Jie laimės nepridės.
Rytojaus paslapčių dar niekas neatspėjo –
Nebūk be mylimos, be vyno ir vilties.
Pasaulį kuriančio dangaus svajonės – mes.
Žinojimo versmė – protingi žmonės, mes.
Visatos skritulys – kaip inkrustuotas žiedas,
Brangiausias jo akmuo – be abejonės, mes.