Per baltas pasakas
Snaus prie kelio berželio šakelės pasvirę.
į bažnyčią tvins žmones – pritvins kaip vandens.
Sniegas bus toks baltas, palaidas ir tyras
Pernakt … ir išvargintą žemę padengs.
-žemė, sąnarius tavo nevalioj ištasė …
Tu dabar taip tyra, taip graži ir skaisti,
Lygiai vyšnioms pražydus, kaip tasyk,
Kai keliai ir keleliai žiedais apsnigti.
Į gelmę ir kraujas, ir ašaros sunkias
Kad vaisiai galėtų išdygt ir užaugt.
Mūsų didelės naštos iškart nebesunkios –
Mes galėsim kelt ir panešti dar daug.
Užgimimas atžengia į žemę ir taikos
žmogaus iškamuoto pažaist likimu –
žada meilę, ramybę, ir duoną, ir taiką.
Regis didelę laimę parneš į namus.
Per pasakas baltas bažnyčion atbrisim,
Pakartėlėj , Dievulis ant šieno šypsos
. O snaigės ! Jus krisite tyros ir krisit.
Idant butu skaistybės daugiau ir šviesos.
