Jus davėt man gyvenimą: gyvent išmokėt, O ka aš atiduosiu Jums mainais? Tik raukšleles paliksiu Jums, Tik nuvargusias rankas, Tik pabirusią šarmą plaukuos… Priimkit tad šiandien manąją meilę.

Nuo žemės delno kyla žalias daigas, Viršum galvos – padangių žydruma. Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas, Tave ir saulę šaukdamas „Mama”. Tu man sakau, tu man kartoji, mama: Yra keliai, keleliai ir takai, Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą, Ateina žmonės – dideli vaikai.

Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit, Lai šoks naktis už lango šokį trankų. Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti, Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę rankų.

Be Tavęs nebūčiau gimęs, Jei ne tu – nebūt manęs. Vien dėl to labai dėkingas, Tau esu, Mamyt, iš ties!

Tik pažvelki, Mama, mes seniai užaugom Ir išskridom paukščiais iš Tavų namų. Tiktai Tu, mieloji, gimtą lizdą saugai, Kad sugrįžt galėtum, kai mums neramu. Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom, Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies. Šiandien Tau gėlių mes puokštę dovanojam Ir ilgiausių metų norim palinkėt.

Mama…nerasime žmogaus pasauly,, Kuris netrokštų jos ir šilumos. Kaip neatskirt pavasario nuo saulės Taip neatskirt vaikystės nuo mamos.

Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit, Lai šoks naktis už lango šokį trankų. Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti, Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę rankų.

Kai apsiniaukia saulės spindulys, Kada laukai ir pievos ištuštėja, Matai, kaip grimzta metai vis gilyn Ir pajunti, kad pusė kelio jau praėjo. Dar kiek jėgos, kūrybinės minties Ir dienos, metai lekia greitai. Mes linkim iš visos širdies Su ugnele širdy toliau gyventi. Nesakome, kad laimė lietus per kraštus, Bet linkime – tebus jos tiek, kiek reikia. Sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės – turbūt, Tai viskas, ko labiausiai žmogui reikia.

Tu vėl liūdna, brangioji Mama, Širdy Tau vėlei neramu. Galbūt ir vėl Tau širdį skauda Dėl savo augančių vaikų. Neverk suprantame jau, Mama, Ką reiškia žodis „nedaryk” Ir kartais, kaip sunku bebūtų, Tu skausmo ašarą nuryk. Dėkojam Tau, brangioji Mama, Už tai, kad Tu buvai griežta, Kad viską mums seniai atleidai Ir dar už tai, kad Tu – Mama.

Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum, Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos… Nei liūtys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai, Tavo namų šilumos neblaško niekados.