Ar glostai vaiko galvą Naktį ramia, Ar nuskriausta, ar džiugesio pilna. Man primeni vidurvasario žemę, Kuri brandi, jauna ir amžina. švelnumas delno, likusio ant mano skruosto… Surumas ašaros akiu giliajam žydrume… Tu ateini iš ilgesio platybiu krašto, apkloji liudinti sušildančia skraiste; Ir norisi, kad jie – nebylus žodžiai, tunoje mano viduje, pasiekt pasaulyje jautriausia širdį ir, kad išgirstum – Aš myliu Tave.

Mamyte , tiek daug darbo nudirbai, Tavo rankos tokios dar švelnios. Mamyte,tai tavo rankos yra švelniausios, Skaisčiausios! Telinkime Mamos dieną praleisti laimingai!

Ar glostai vaiko galvą Naktį ramią, Ar nuskriausta, ar džiugesio pilna. Man primeni vidurvasario žemę, Kuri brandi, jauna ir amžina.

mama vasara greit prabego dienos pamete skaiciu nezinau kiek man metu o tu tai zinai:)))

Pažvelk, mamyt, pro langą – Tyliai žvaigždės krenta, Ir tylumoj – ant gatvių, ant stogų Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus Te širdyje Tau būna lengva Ir skaidru.

Tau, Mama – mieloji, vienintelė, gražiausioji ir brangiausioji – pavasario gėlės. Tau – vėjo šiurenimas ir švelniausi žodžiai. Ačiū, kad myli – gerą ir blogą, švelnų ir piktą – vaiką, Kad aklinoj tamsoj randi paguodos ir atjautos gėlelę. Ačiū,kad esi.

Mama, Rūpesčius ir skausmą Vaikiškas svajas jau pamirštų Ir kodėl man gimė šitoks jausmas? Vyras svetimas brangesnis negu tu… Mama, Kam nepasakei kadaise, Kai mane taip sunkiai auginai, Kad ateis žmogus – visų brangiausias Tas, kuri aš pamilau karštai… Aš pas jį į vakarą vejuotą Nuplasnoju plaštake lengva Ak, kaip gera bėkt, Kad tu žinotum… Taip nebegau niekad, mama, pas tave…

Kaip noretusi pasakyti tiek daug, bet širdis neišsirenka tinkamų žodžių. Kaip norėtųsi būti šalia ir tiesiog apkabint, bet atstumas skausmingai viską užgožia. Lieka mintys ir žodžiai, neištarti žodžiai, kuriu niekas ,išskyrus TAVE, nesupras… Viskas telpa TAVY, Tavo žodyje „MAMA”.

Tau mamyte, dėkoju už viską: Už gerumą, už tą rūpestėlį. Na tai kas, kad plaukuos šerkšnas tviska, Tiktai šalna širdies nesugėlė. Kaip gerai, kad esi tu pasauly, Kad galiu prie Tavęs prisiglausti, Tu – vienintelė moki suprasti, Tu – vienintelė moki atjausti.

Numegzk man Margą pirštinėlę, Apskleisk gėlėta skarele… Dar daugel metų, Sengalvėle, Žydėki mums obelėle !