Praradau tave sitoj zvaigzdetoj nakti,as taip mylejau tave,bet tu dabar iseini,nebereikejo tavo zodziu,tavo pazadu,jie apgaulingi,kaip ir tu.Tie vakarai,kai buvom mes kartu kartodavau daznai,kad tave myliu,man buvo gera but su tavimi,bet nezinojau tik tai to,kad tai akimirksniai trumpi.Tu iseini kazkur ir viena palieki mane nors as tikejausi,kad busi visada salia netekimo jausmas slypi viduje,as tik galiu pasiimti tai ka radau tavyje..Tu leidai mano jausmui suduzti kaip stiklas tu net nezinojai to kad jis buvo tikras ir iskaudinai mane nors ant taves as nepykstu argi sunku taip suprast,kad be taves as negaliu….

Neklausyk ką tau sako tevai, Neklausyk ką tau sako draugai, Tik klausyk, ką tau sako širdis Ir gyvenimas bus-ZAJABIS!!!!!!!!

Tu – obelų žiedai mažyčiai, Tu ramunėlė nuo lankos, Tavęs į saulę nemainyčiau, Tavęs, kaip pasakos žavios!

Krinta baltos snaiges lyg pukai, svelniai prisisglaudes „myliu” pasakiai… Ir staiga nuleki…”Pasivyk” sauki, balto sniego gniuzte i mane meti. As tawe vejuosi,blaskosi sirdis… Ka jauciu svajose,lupos pasakys… Paveju,sugaunu ir apkabinu… Mylima ir jauna prie sirdies glaudziu. Ir balta aleja einam mes vieni… Lupos susilieja meiles buciny…

Norejau pasakyt, kad pasiilgau… Norejau susnabzdet, kad vis geidziu TAVES… Bet keistas nerimas vis virpino man sirdi… Ir lupos nebeistare – nepamirsk manes…

Draugystė kaip sapnas – ji džiugina, migdo Pavargus ramina, nusilpus užmigdo… Ji tartum plaštakė, ir jei nemylėsi prarasi, tikėki, paskui jos gailėsi…

Meilė buvo, meilė bus, Meilė varo į kapus, O kapuose negerai, Kaulus graužia kirminai.

Meilė kalba bučiniais. Kūnas iš pradžių ieško,paskui prašo, maldauja, galiausiai reikalauja ir priverčia. Kaip perdžiūvusi žemė šaukiasi lietaus, taip išsiilgęs kūnas šaukiasi aistros. Audra priartėja ne graiustinių dundėjimu, o žaibais. Užtvenktame vandenyje ramiai sau plaukioja kurkdamos varlės, bet kai vanduo pralaužia užtvanką, jis nubunda, įsibėgėja, užriaumoja gaivališka, naikinanti, žudanti jėga. Kūno jėga! Draskyti, skverbtis ir numirti! Aš ieškau tavęs! Aš noriu tavęs! Noriu tavyje sudegti ir išnykti… (Malūkas „Šiukšlyno žmonės”)

Naktimis pabundu Ieskau ranku svelniu Jos mylavo mane svaigiame sapne- Dar lupos dega aistra, Bet atmerkiu akis-as viena, Gal tamsoje lyg ruke Pasiklydom staiga Ir tave sugrazins man balta diena, Bet aidas ryto dangaus Atkartoja-as viena…

Sustok, palauk, tau pasaką paseksiu, Pažvelgsiu į akis, kurias aš taip myliu. Tu negirdi – kita tau plaukus glosto Ir nežinai, kaip aš dėl to kenčiu. Keliauk tu sau, tavęs aš neliūdėsiu, Sužeistai širdžiai niekas nebaisu Mylėt mokėjau, pamiršti nemokėsiu, Bet apie tai nesužinosi tu.