Būk ta, kurios rankos laiko pasaulį. Kurios širdis sušildo žemę. Kurios daina įsako mylėti. Kurios žodis įsako gyventi. Būk šviesa, kurioje viskas auga. Būk daina, kurią visi dainuoja. Būk tiesa, kurios trokšta visas pasaulis.

Į mūsų miestą neateis žila senatvė, Ir nenustos, ir nesibels kol šaltas pirštas į duris. Yra gyvenimas, kurio gyvenimas neatėmė, Ir gražiai čiulba aukštam skliaute vyturys.

Būti tikru draugu… Tai pamatyti dar nespėjusią pasirodyti draugo akyse ašarą. Būti tikru draugu… Žinoti kodėl draugui taip sunku. Būti tikru draugu… Pamatyti kai draugas įsimyli. Būti tikru draugu… Mylėti jį taip, kaip kiti jo nemyli. Štai koks turi būti tikras draugas.

Ryškiausią žvaigždę perkelk į svajonę, Didžiausią laimę pasilik rytojui. Geriausią žmogų turėk šalia, O meilę savo širdyje. Su šampadieniu!

Ko tau palinkėti? Meilės, gal sveikatos? Laimės, kaip pasaulis, didelės? Džiaugsmo, o gal sėkmės? Gal šimto metų? O gal visko po truputį iš eilės…

Būti šviesos spinduliu kitiems, pačiam skleisti šviesą – didžiausia laimė, kurią gali pasiekti žmogus.

Jūra išdžiūsta, akmenys sudūžta, Bet tikra draugystė, niekada nežūsta.

Būk žvaigžde,- Kad kiekvienas ištiesęs rankas, Nuskinti tavęs nepajėgtų. Būk liepsna,- Kad palietus nudegtų rankas, O paskui dar ilgai perštėtų. Būk vanduo,- Kad jį ne kiekvienas Supurvintom kojom perbristų. Būk žiema ir vanduo,- Kad paskui savo skausmą apgintum. Saule būk,- Kad galėtum šviesa dalintis.

O metai juk ne tam, kad juos skaičiuotų. Čia buvo vasara, ir vėl klevai rudi. Čia tik žiema balta skara praėjo, O pamiškėj ir vėl beržai žali. Tad, nestabdykit laikrodžio rodyklių, Kad nereikėtų vietoje stovėt. Tegul negrįš vaikystė ir jaunystė, Bet liks dienų branda ir jų prasmė.