Gęsta žaros, užsnūdo ir salė. Tyliai keičias diena ir naktis. Daug ką žmonės pamiršta pasauly, Bet ne viską, tikėk manimi.
Kur tu būtum Kur bebūtum Ar
Kur tu būtum Kur bebūtum Ar Berlyne ar Maskvoj Prisimink mane draugužę, Kad draugavom Lietuvoj
Kuo greičiau mokyklą baigt norėjom,
Kuo greičiau mokyklą baigt norėjom, Negalvojom vakar mes visi, Kad iš klasės amžinai išėjom Ir vaikystė jau negrįš šviesi. Nejaugi, nejaugi mes negrįšim Neskambės mūsų juokas, daina… Tai kodėl gi pavasarį paukščiai sugrįžta Nejaugi jų kitokia dalia!
Ar jauti- paskutinės minutės, Ar girdi-
Ar jauti- paskutinės minutės, Ar girdi- stipriau plaka širdis. Būk toks pats malonus tu žmogutis, Nes kiekviena pabaiga ir pradžia tai viltis.
Norėjau pasakyt kažką gražaus, kažką
Norėjau pasakyt kažką gražaus, kažką nepaprasto, kažką jausmingo – bet žodžiai svetimi tavęs juk neapgaus, jeigu širdis tik nori pasakyt „aš myliu”…
Daug dziaugsmo tik tyro it tikro, Daug
Daug dziaugsmo tik tyro it tikro, Daug svajoniu tik prasmingu ir visuomet issipildanciu, Dauglaimes tik niekada neduztancos!
Kol saulė dar nenusileido Kol dar širdis
Kol saulė dar nenusileido Kol dar širdis pilna liepsnos Mielasis, man reikia tavo veido Ir balso tavo, lyg dainos!
Langai, veidai ir žvaigždės šviesios,
Langai, veidai ir žvaigždės šviesios, Tartum pasaka naktis. Ir rodos rankos pačios tiesias Naujųjų Metų pasitikt… Tai pasvajokim šitą naktį Svajonei savo iš paskos, Kad mūsų žemėje užtektų – Draugystės, Duonos ir Taikos !
Pajausk, Taves kažkas be galo laukia, Ir
Pajausk, Taves kažkas be galo laukia, Ir ten, kur ner Tavęs, nyku, Nežydi sodai ir laivai neplaukia Už horizonto ūku mėlynu. Kur nėr Taves, Ten bijo paukščiai skristi, Sustoja upės, skeldėja kalnai, Pasvyra paukštis pasiruošęs skristi Suakmenėja pakelti sparnai…
Ir gėlės, ir medžiai, Tau ošia tik
Ir gėlės, ir medžiai, Tau ošia tik meilė Kol kas ir manoji Tau meilė dar oš. Ji oš ir rytoj, Ir poryt ji dar oš, Bet Jei ja pamirši Tebūna savos Mūsų meilės prisiminimas gražus.