Vaivorykštės spalvų takais rugsėjo atėjai, Kai lengvas lapų šokis laimę buria. (Devyniolika) jau metų – tai žiedai, Svaigi jaunystės paslapčių kepurė.

Už mūsų bendrą namo rūsį: Uogienės neturi — Tau mano pusė. Jei bulvių pritrūkai — kalti vaikai, Bet aš turiu dar nemažai. Pasidalinčiau duona ir druska, Pasidalinčiau viena puodyne, Nes, kai pritrūks ko nors ir man — Dosnus Kaimynas pasibels langan.

Kai esi toli nuo mano širdies — joks girios paukštis neuždainuos giesmės, kuri atstotų Tavo kalbėjimą. … ilgiuosi kiekvieno ryto, kai keldavau Tave iš sapnų karalystės. Prisimenu kiekvieną vakarą, kai guldydavau Tave į žvaigždėtų svajonių patalus. … šaukiu Tave naktimis ir dienomis, didžiausių tolybių erdves siekiančiais žodžiais, mintimis ir maldomis. … šaukiu Tave savo dvasios pastangomis, tikėdamasi įteikti Tau pasitikėjimo ir sėkmės, ilgesio ir džiaugsmo. … nėra tų vertybių, dėl kurių galėčiau atsisakyti Tavo gyvenimo reikalų, darbų ir rūpesčių. … neįmanoma suskaičiuoti laiko saulėtekiais ir saulėlydžiais, kuomet aš svajoju apie Tave. … neaprėpiamas mano laukimo ilgesys Tau, mylima mano Dukryte, o tai, kas atrodo amžinybe Tavęs belaukiant, tuojau pat pavirsta…

Todėl sveikinu Jus, brangusis, nugalėjus įvairiausias gyvenimo negandas! Sveikinu Jus, sutramdžiusį gyvenimo sroves. Sveikinu Jus, pastačiusį daugybę draugiškumo tiltų! Sveikinu Jus, nutiesusį ilgiausius tiesos kelius! Remiuosi, Uošvi, į Jūsų sąžinės laukų dalgį. Eisiu prisipjauti Jūsų gyvenimo javų, valgysiu Jūsų likimo duoną ir dalinsiu po riekę savo vaikams.