Dykuma ėjo asilas. Ėjo savaitę, antrą.. Karštis nepakenčiamas, ištroško, net išdžiūvo visas. Staiga asilas mato – stovi dvi statinės: vienoje vanduo, kitoje – vynas. Kaip jūs manote, ką ėmė gerti asilas? Atspėjote – asilas puolė prie vandens. Taigi, mielieji sveteliai, nebūkime asilais! Gerkime vyną, o vandenį palikime sriubai ir galvijams.

Moterys-tai geles,vyrai-tai siuksles…tad isgerkim uz geles augancias ant siukslynu!

Vieną kartą į telegrafą atėjo moteris ir virpančiu balsu paprašė blanko. Ji skubiai parašė tekstą, perskaitė, suplėšė ir paprašė kito. Vėl parašė, vėl perskaitė, suglamžė it numetė. Pagaliau moteris parašė trečia telegramą ir paprašė kuo skubiausiai ją išsiųsti. Moteriškei išėjus, smalsus tarnautojas su sidomėjo, ką šioji susijaudinusi parašė visose trijose telegramose. Pirmoje buvo parašyta: “Viskas baigta, nenoriu tavęs matyti.” Antroje: “Nebandyk man rašyti ir ieškoti manęs.” Trečioji buvo tokio turinio: “Nedelsdamas atvažiuok pirmutiniu traukiniu.” Tad pakelkime taures už moteriško charakterio pastovumą.

Jei galite, palyginkite žmogaus gyvenimą su gėle. Juk žinome, gėlė du kartus nežydi. Taigi, gyvenkime taip, kad nereikėtų gailėtis prabėgusių dienų.

Kuo skiriasi realybė nuo pasakos? Pasaka – kai jaunikaitis veda varlę, o ji po vestuvių tampa karalaite. Realybė – kai veda karalaitę, o paaiškėja, jog ji lovoje besanti šalta varlė. Pakelkime taures už tai, kad mūsų gyvenimas būtų panašus į pasaką.

Skrido bitutė. Nutūpė ant gėlės. Gėlė jai davė nektaro. Vėliau bitutė nutūpė ant kitos gėlės, bet ši nektaro nedavė. Po kiek laiko užėjo audra, ir nulaužė gėlę, kuri nedavė nektaro, tuo tarpu toji, kuri davė nektaro, liko sveika. Tad išgerkime už tai, kad duotų ir nesilaužytų!

Medžiotojas pagavo kurapką ir norėjo ją papjauti. Kurapka ėmė maldauti jos nepjauti, žadėti atvesti daug kitų kurapkų medžiotojui. Ir tada medžiotojas atsakė: „Geriau tu dabar mirsi nuo mano rankos, negu išduosi savo gentainius mirčiai.” Išgerkime už tai, kad išdavikus visada niekintų ne tik draugai, bet ir priešai.

Svečiai ilgai užsibuvo. Šeimininkė, norėdama jų išsibodėti, pasakė: –Man ką tik skambino, kad kažkurio iš jūsų dega butas. Aš tik neišgirdau, kurio… Svečiai suvokė užuominą ir pagaliau pakilo išeiti. Vienas pasakė: –Tikiuosi, nelabai jums sutrukdėme? –Ne, ne, ką jūs?– stengdamasi šypsotis pasakė išvargusi šeimininkė. –Paprastai šiuo metu vis vien mes jau keliamės. Tad pakelkime po paskutinę taurę…

Šliauže rūpužė per bėgius, pravažiavo traukinys ir nupjovę jai kojas. Nušliaužė ji į šalį ir galvoja: „Gražios buvo kojos, reikėtų susigrąžinti.” Ir grįžo. Pravažiavo kitas traukinys ir nupjovė jai galvą… Tad išgerkim už tai, kad neprarastumėm galvos dėl gražių kojų.

Merginos-chemikės geria iki reakcijos praradimo. Merginos-medikės geria iki pulso praradimo. Išgerkime už merginas-fizikes, kurios geria iki pasipriešinimo praradimo!