Išgerkim už vyrus, tik ne už viengungius, nes jie niekada mūsų neves, ir ne už išsiskyrusius, nes jie – blogi vyrai. Išgerkim už vedusius vyrus, kurie myli savo žmonas ir niekada mūsų neužmiršta.

Vienas gydytojas gyrėsi: – Nėra žmogaus, kuris manimi skųstųsi! – Iš tavo rankų dar niekas gyvas neištrūko, tai nėra kam skųstis, – jam atsakė. Tai išgerkime už gerus gydytojus!

Pakelkime taures už tikrus vyrus! Bet ne už senbernius – jie niekada neves. Ir ne už išsiskyrusius – jie buvo blogi vyrai. O pakelkime taures už vedusius vyrus – jie nepamiršta savo žmonų ir myli jas, juo myli žmonos ir uošvės, o taip pat ir likusi visuomenė.

Kinai turi tris pa veikslus. Pirmajame pavaizduotas giliai susimastęs žmogus, antrajame –žmogus besiraunantis plaukus, o trečiasis –visa gerkle besikvatojantis ir šokantis iš džiaugsmo. Po pirmuoju paveikslu parašyta: “Šis žmogus svarsto vesti, ar nevesti”. Po antruoju- “Šis žmogus jau vedė ir šiandien gailisi”. Po trečiuoju- “O šis žmogus išsiskyrė ir dabar laisvas”. Beveik visi vyrai savo gyvenime nedaug turi linksmybių ir laimingų dienų. Tad pakelkime taures už vyrų laimingiausias dienas!

Mergina užkalbina orų svečią: –Na, kaip jums patinka ši puota? –Galiu pasakyti, jog labai. Tačiau turiu pasišalinti iš čia. –Kodėl?– nustebo mergina. –Įsivaizduokite, koks nesmagumas, nors imk ir prasmek skradžiai žemę. –Kas atsitiko? –Ką tik pasakiau vienam seniui, kad šeimininkė – tikra idiotė…Pasirodo, šis idiotas esąs jos vyras… –O ką į tai jums atsakė tėvelis? Kadangi mūsų tarpe nėra nei pelėdų, nei idiotų, siūlau tostą už čia susirinkusiuosius.

Nebūk toks sausas, kad skilinėtum ar nulužtum, bet nebūk ir toks šlapias, kad tave išgrežtų kaip skudurą. Tai pakelkime tostą už tikrus vyrus.

Brangusis, aš geriu už tavo karstą…, padarytą iš šimtamečio ąžuolo, kurį vakar pasodinau.

Išminčius paklausė: — Kodėl draugai taip lengvai tampa priešais, o štai priešą paversti draugu labai sunku. — Bet juk lygiai taip pat ir namą lengviau nugriauti, negu jį pastatyti, — atsakė išminčius. Tad siulau tostą už tai, kad mes kurtume, o ne griautume, nors kūrimo menas kur kas sunkesnis.

Dykuma ėjo asilas. Ėjo savaitę, antrą.. Karštis nepakenčiamas, ištroško, net išdžiūvo visas. Staiga asilas mato – stovi dvi statinės: vienoje vanduo, kitoje – vynas. Kaip jūs manote, ką ėmė gerti asilas? Atspėjote – asilas puolė prie vandens. Taigi, mielieji sveteliai, nebūkime asilais! Gerkime vyną, o vandenį palikime sriubai ir galvijams.

-Jonai, kodėl tu nešioji dviem numeriais mažesnius batus? -Vardan laimės. Mano žmona labai negraži, netvarkinga, prasta šeimininkė. Sūnus prastai mokosi. Aš nebetikiu, kad jis sugebėtų baigti mokyklą..Duktė neklauso. Uošvė nuolatos zirzia. -Tai kuo čia dėti batai? -Kad tu žinotum, kokį malonumą patiriu, kai vakare nusiaunu batus?! Tad pakelkime taures už tuos, kurie susikuria sau laimę.