Vyrai, tegul jums visada stovi… – butelis ant stalo. Ir tegul jums mergos duoda… – išgerti iki galo!

Kalbasi dvi moterys: – Ak, tie nelaukti svečiai, tiesiog siaubas! – sako pirmoji. – Aš žinau puikų būdą, kaip nuo jų apsiginti, – pasakė antroji ir taip paaiškino: – Kai tik suskamba durų skambutis, tuojau ranką įkišu į apsiausto rankovę ir tik tada atidarau duris. Jeigu svečias nelaukiamas, sakau: „Oi, kaip gaila… Kaip tyčia turiu tuoj skubiai išeiti”, O jeigu svečias mielas ir laukiamas, tada sakau: „Laba i malonu, aš ką tik grįžau ir, kaip matote, nusirenginėju”. Pakelkime taures už čia sėdinčius vyrus, kad kiekvienas būtų laukiamas ir, jam atėjus, moteris su malonumu nusirenginėtų.

Į seksopatologijos kabinetą įeina suvargęs vyriškis. – Pone daktare, virpančiu balsu pradeda pacientas, kas man galėtų būti? Kai aš su žmona… tai pirma kartą man labai karšta, o kai sugalvoju antrą kartą, tai labai šalta. – Keista! – susimasto gydytojas. – Atsiveskite žmoną, reikia su ja pasikalbėti. Kitą dieną žmona pasakoja: – Pone gydytojau. Čia nieko keisto ir nesuprantamo nėra… Kai mano vyras pirmą kartą su manimi… tai buvo liepos mėnesį, o antrą kartą – sausio pabaigoje. Pakelkime taures už tai, kad vyrai nejaustų temperatūros skirtumu.

Pasiklausykite, ką byloja sena indų legenda. Visagalis paėmė rožės šviežumą, medžio lapo lengvumą, persiko žiedo aksominį švelnumą, alyvų žiedų žvilgesį, rasos ašarėlę, saulės spindulio šypseną, pavasario vėjelio nepastovumą, povo pasipūtimą, kregždės skrydžio grakštumą, kiškio baikštumą, pūko lengvumą. Prie viso to pridėjo deimanto kietumą, medaus saldumą, tigro žiaurumą, kėkšto rėksmingumą, balandžio burkavimą, liepsnos karštį. Viską suplakė ir iš viso to išėjo moteris. Šis kodėl ji nuostabi ir nepakartojama. Tad pakelkime taures už nuostabų kokteilį.

Stovi asiliukas ir žiūri. Ateina mergina prie upės – asiliukas žiūri. Mergina nusirengia – asiliukas žiūri. Mergina išsimaudo ir apsirengia – asiliukas žiūri. Mergina nueina – asiliukas žiūri. Tad išgerkime už vyrus, kad jie nebūtų tokie asiliukai.

Vieno filosofo paklausė – kas yra meilė? Filosofas taip atsakė: – Meilė, tai vienas bučinys, du bučiniai, trys bučiniai, keturi bučiniai, trys bučiniai, du bučiniai, vienas bučinys… Bet dabar bučiniai, galima sakyt, iįsigimė. Dar neseniai moterys ir merginos alpdavo nuo bučinių. Ak, kur dingo tos moterys, kurios alpdavo? Tačiau moterys atsikerta – ak, kur dingo tie vyrai, nuo kurių bučinių moterys alpdavo? Tai kaip patikrinti, kas teisus? Yra tik vienas būdas, tam patikrinti: pakelkime taures už tokius bučinius nuo kurių alpstama ir pabučiuokime kaimynus ir kaimynes prie stalo!

Prie lango stovi vyras su žmona ir šnekučiuojasi. – Žiūrėk, – sako žmona, – koks rūpestignas vyras – skalbinius nuo virvutės surenka! – Gal ir rūpestignas…- sutinka nam šeimininkas.- Bet skalbiniai, kuriuos renka – mūsų. Pakelkime taures už rūpestingus vyrus.

Norėdama gauti vairuotojo teises mergina atsakineja į komisijos klausimus. – Prašom, gerbiamoji, pasakyti, kada pėstysis turi pirmumo teisę? – Važiuodamas greitosios pagalbos mašina, -atsakė ji. Po kurio laiko mergina gauna vairuotojo teises. Po dešimties dienų ją sustabdo kelių inspektorius. – Ar žinote, panele, kad per šį trumpą laiką jus jau spėjote partrenkti penkis pėsčiuosius! Tai jau per daug! – O kiek reikia? – naiviai klausia ji. Praslinko pora mėnesių. Ši jauna vairuotoja sutiktai draugei prisipažino, kad jau nebevairuoja automobilio. Į nustebusios draugės klausimą „kodėl:, ji paaiškino: – Esu prietaringa… Kai sužalojau tryliktą pestijį, pamaniau – na, gana, dar gali atsitikti nelaimė. Pakelkime taures už tai, kad nesusiduriame su žaviomis vairuotojomis…

Jaunikis sako savo būsimai žmonai: –Brangioji, norėčiau tuojau po vestuvių važiuoti į Palangą. Prie jūros… –Gerai, brangusis, važiuosime prie jūros. –Ne važiuojame, o skrendame, brangioji. –Kaip įsakysi, brangusis.. Merginos motina patraukia dukterį į šoną ir tyliai šnibžda: –Ar ne per daug komanduoja tavo būsimasis? –Palik jį ramybėje, mama. Lai diktuoja savo paskutinę valią. Pakelkime taures už vyrus, kurie dar prieš šeimyninį gyvenimą pareiškė paskutinę valią.

Išgerkim už vyrus, tik ne už viengungius, nes jie niekada mūsų neves, ir ne už išsiskyrusius, nes jie – blogi vyrai. Išgerkim už vedusius vyrus, kurie myli savo žmonas ir niekada mūsų neužmiršta.