Jau pavargo rankos nuo įvairių darbų, o širdis jų vis tokia pat šildanti ir paguodžianti.
Yra širdis kuri tave myli Ar plaka vien
Yra širdis kuri tave myli Ar plaka vien tik dėl tavęs Tik tu pažvelk i kietą širdį Tuomet galbūt suprasi kas?…
…Skubėdami prarandam ir išmėtom Ir
…Skubėdami prarandam ir išmėtom Ir nepamatom, skrisdami dvasia, Nei uogos, sirpstančios iš lėto, Nei skausmo gero draugo akyse. Tiktai paskui, kada jau visko turim, Jau sendami, pajuntame staiga Į pačią širdį priekaištą ar dūrį – Užlieja juodo išgąsčio banga, Kad mes visai be reikalo skubėjom, Kad nardėm tarp beprasmių reikalų, Kažką svarbaus praleidom, ar praėjom Ir jau nepataisysi. Per vėlu.
Be kančių, nepažinsi pasaulio (meilės)
Be kančių, nepažinsi pasaulio (meilės) Be tamsos, nepažinsi šviesos Be žmonių, nepažinsi pasaulio Be klaidų, nematysi tiesos.
Nebijok žaizdų – jos užgyja, Nebijok
Nebijok žaizdų – jos užgyja, Nebijok skausmų …- jie praeina Nebijok mirties – ji neišvengiama. Nebijok meilės, ji būtina.
Klases uždarome.. Koridoriuos nutyla Tiek
Klases uždarome.. Koridoriuos nutyla Tiek daug pavasarių lydėjęs šurmulys Kažko netekome, kažką praradome Užverdami tiek varstytas duris. Į ievų tylumą langai atsiveria Pro juos mes matome pasaulį… Prisėdame. Patylime. Ir kylame.. Į žemę, žolę, lietų, saulę..
tu mano meile ir svajone tie meiles
tu mano meile ir svajone tie meiles nuostabus sapnai myliu tave kaip myli zmones myliu tave as amzinai
Tu gali sau apie meilę aikčiot Su kita
Tu gali sau apie meilę aikčiot Su kita praeidamas gatve, Gal tik aš išejus pasivaikščiot Sutiksiu skersgatvy tave. Į mane pažvelgsi tu vis vieną Primerktom, kaip tą syk akimis Pasakysi tyliai ” Laba dieną” Atsakysiu ” Labą diena” vis Ir praeisiu sau ramiai pro šali Atsiminimai paskui nebeseks Kas mylėjo, tas mylėt negali Kas jau degė, tas jau nebedegs !
Tas ilgesys praejusių dienų …
Tas ilgesys praejusių dienų … Ištieskite rankas, atverkit langus. Tegul šianakt prisnigs Gerumo, Meiles ir Ramybes Jums į delnus.
Gyvenimas – ne pasaka, Jo vingiai
Gyvenimas – ne pasaka, Jo vingiai klaidūs. Į šaltą, sūrią ašarą Pavirtę klaidos Nubyra skruostais, O šviesa vėl kviečia eiti Ir tiktai pats gali išmokt Kliūtis apeiti, Ir tiktai pats gali surast Tiesiausią kelią, O mums belieka palinkėt Sėkmės ir valios