Jaunuolis afganas vedė gražią dorą žmoną. Pirmąją vestuvių naktį liepė tarnui palaikyti žibintą. Kiek jaunavedys besistengė, tačiau niekaip negalėjo susidoroti su vedusio vyro pareiga. Tuomet jis atsikėlė ir pasiūlė tarnui pabandyti, o pats ėmė jam žibinti. Tuomet šeimininkas skėlė tarnui skambų antausį šaukdamas: – Niekše! Štai kaip reikia žibinti! Pakelkime taures, kad žibintas būtų laikomas tinkamai.

-Mūsų rabinas dieną ir naktį pasninkauja,-pasakoja žydas. -Kaip gi taip?-paklausė jo.-Juk visi mato, kad valgo. -Taip…Bet mūsų rabinas toks kuklus, kad jis privalo valgyti, jog niekas neįtartų apie jo amžiną pasninkavimą. Tad pakelkime taurę, pasielkime kaip išmintingas rabinas ir užkąskime, kad niekas neįtartų, jog mes neturime ko valgyti ir esame priversti badauti.

Kartą jūroje per audrą sudužo didžiulis laivas. Vienas jureivis, talžomas šaltų bangų, sako: „Kas bus, tas! Dieve, duok man tiek rastų, kiek kartų mano žmona buvo man neištikima!“ Ir gavo 1 rastą. Kitas jureivis irgi prašo to paties. Ir gavo visą plaustą. Atėjo ir kapitono eilė. Paprašė ir atsirado didžiulis tiltas nuo vidurio jūros iki pat kranto! Tad išgerkime už moteris, kurios neleidžia savo vyrams paskęsti!