Mes išeisim visi, tyliai duris užversim. Gal ištarsim „sudie” paskutinį, nebegrįšim daugiau. Vėjas plaukus taršys. Jie užneš tuos takus, kur išmynėm. Ir skambutis skardus, mus nešauks kas diena Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokę skraidyti. Gal sugrįšim dar čia, į klases tas tuščias Bet sugrįžę svečiais pasijusim…
Gyveno dinozaurų šeima. Karta vyras
Gyveno dinozaurų šeima. Karta vyras žmonelei sako: „mmmm…?” O žmona sako: „neeaaa…” Po kiek laiko vyras vėl žmonai: „mmmm…?” O žmona: „neaaa…” Dinozauras supykęs sėdėjo porą valandų, žiūrėjo televizorių, pavalgė ir vėl žmonai: „mmmMMM…?!” O žmona: „neeeee…” Taip ir išmirė dinozaurai. Tad išgerkime už tai, kad neišmirtų ir žmonės!
Į daktare, virpančiu balsu pradeda pacientas,
Į daktare, virpančiu balsu pradeda pacientas, kas man galėtų būti? Kai aš su žmona… tai pirmą kartą man labai karšta, o kai sugalvoju antrą kartą, tai labai šalta. – Keista! – susimasto gydytojas. – Atsiveskite žmoną, reikia su ją pasikalbėti. Kitą dieną žmona pasakoja: – Pone gydytojau. Čia nieko keisto ir nesuprantamo nėra… Kai mano vyras pirmą kartą su manimi… tai buvo liepos mėnesį, o antrą kartą – sausio pabaigoje. Pakelkime taures už tai, kad vyrai nejaustų temperatūrų skirtumo!
tu dar visiskai mazyte kaip mergaite tarp
tu dar visiskai mazyte kaip mergaite tarp zaislu tad suprask mane mazyte as tave karstai myliu!
Netikėk veju-jis pažada ir negrižta…
Netikėk veju-jis pažada ir negrižta… Netikek žiogu daina-ji per daug nerūpestinga. Netikėk medžių žydejimu- jis laikinas ir trumpas. Tikėk meile,draugyste,tikėk tuo kas amžina!Tu mano gyvenimo saulė, Tu mano gyvenimo zvaigždėtas dangus, Nieks mūsų išskirti negali, Nes Tu man brangiausias žmogus…
Linkiu kad visuomet turėtumėt ką apsirengt,ir
Linkiu kad visuomet turėtumėt ką apsirengt,ir prieš ką nusirengt!
Išeini… Į kitos gražesnį pasaulį
Išeini… Į kitos gražesnį pasaulį – kaip žaislas, spindintis ir mylimas. Kaip laužo ugnis, kuri šildė mano geliančias rankas… Kaip tolimas pasakų laivas, kurio nesiliausiu sapnavus… Ir pabūsiu aš kukčiodama – ir vėl nieko nėra… Tik pagalvės ir lubos, tik stalas ir knygos. Išeini… Bet sugriši… Gal rytoj, gal po daugel metų… Sugriši…
Mokausi… Aš mokausi mylėt
Mokausi… Aš mokausi mylėt Nekantriai ir nesistemingai Aš pradedu nuo žodžio ”meilė” Ir ištariu pirma jį mintyse Vėliau kaip per egzaminą Jį pakartosiu tau… Pasakyk man,mielas, Kad egzaminą išlaikiau, Nes dar noriu mokytis mylėt Kantriau ir jausmingiau.
Sunku mums būtų be vilties ! Be jos
Sunku mums būtų be vilties ! Be jos skausme kas nuramintų! Kas duotų širdžiai tiek ugnies? Kas ištvermę varge gamintų? Ji mums brangiausia dovana! Visur kaip angelas ji lydi ! Ji mus stiprybe, mus drąsa! Pats pragaras mums jos pavydi!
Kai as ziuriu i saule – matau Tave, Kai
Kai as ziuriu i saule – matau Tave, Kai ziuriu i menuli – matau Tave. Kai as ziuriu i jura – matau Tave, Gal gali pasitraukti?