kaip gera butu kad diena gimimo mums niekad neatnestu liudesio nusivylimo te laime eis salia gyvenimo keliu ir juokas lai skambes sidabro varpeliu
Būkit laimingi, kai lapus žarsto rudenio
Būkit laimingi, kai lapus žarsto rudenio vėjas, Būkit laimingi, kai snieguolė tirpsta delne, Būkit laimingi, kai metai į praeiti bėga, Būkit laimingi, šiandien, rytoj ir … visada.
Tegul Naujametinė pasaka Atneša Tau tiek
Tegul Naujametinė pasaka Atneša Tau tiek džiaugsmo ir laimės, Kad užtektų po spindulį visoms Būsimoms ateinančių metų dienoms.
Princas pamilo princesę O karalius, kaip
Princas pamilo princesę O karalius, kaip meilės ženklą, Įsakė princui atnešti motinos širdį. Princas nužudęs motiną ir išėmęs širdį Išskubėjo pas karalių. Beskubėdamas suklupo ir išmetė motinos širdį. O ji paklausė: – Ar neužsigavai, sūnau ? Tad išgerkime už motinų širdis, Kurios niekada nepamiršta savo vaikų.
Meilė – tai mažytis paukštelis: per daug
Meilė – tai mažytis paukštelis: per daug suspausi – mirs; per daug atleisi – isskris. Ka myli – paleisk. Sugrįš – bus tavo. O jei ne – tuomet tavo niekada ir nebuvo…
O aš sau žiūriu į vandenį tylų, į
O aš sau žiūriu į vandenį tylų, į rudenio vandenį kaip tavo akis, aš lapų nukritusių šilko sudilus portjera, už jos šlama spalio naktis. Ir mano glamonė trapi kaip voratinklis, jis tavąjį veidą aptraukia sapne. Tai buvo netyčia, prieš šimtmetį, vakar. …į vandenį tylų, žvelgei į mane.
Plevena tyliai snaiges, Lyg pasaka svaju senieji
Plevena tyliai snaiges, Lyg pasaka svaju senieji metai jau baigesi laimingu tau Nauju!
Jums šventą ugnį iš tėvų namų atnešę,
Jums šventą ugnį iš tėvų namų atnešę, Uždegsim židinį, kuris liepsnotų širdyse. Be atvangos jį kurstykit – tegu negęsta. Įžiebkit jį mažom liepsnelėm savo vaikuose. Tegu lydės gerumo židinys daugybę metų, Ramybe ir supratimu lai šildys Jus liepsna, Tada gyvens namuos šviesi dora lyg saulė, Ir dvi sujungtos meilės širdys nuolat bus drauge. Augindami vaikus jiems savo perduokit švelnumą, Kurį su ašarom akyse prisiminsite dažnai. Jiems leiskit meilės židinį paliest ir saugot, Tegu jie dovanotą ugnį puoselės šventai.
Jūs būsit žmonės – ramūs, nepastovūs,
Jūs būsit žmonės – ramūs, nepastovūs, Ir neišvengsit žmogiškų klaidų. Jūs plauksite prieš srovę, tik prieš srovę Su uždegančiu laimės šokimu, Su viltimis, su džiugesiu, svajonėm, Su meile ir troškimais dideliais. Jūs žmonės, jūs nuo šiandien žmonės.. O ar žinote, ką reiškia būti žmonėmis?
Ryte nevalgau, apie ja galvoju, per pietus tas
Ryte nevalgau, apie ja galvoju, per pietus tas pats, vakare taip pat, nakti pavalgiau, o ka dabar veikt?