Yra vienatvė, kai lieki be draugo Kurio tau niekas niekas neatstos, Ir medis verkia vieškeliu, kur saugo Atsiminimus draugystės paprastos. Tačiau yra baisi vienatvė dviese, Kuri palaužia kaip liga sunki Kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią Tik abejingą žvilgsnį sutinki. Kai tavo skundo liūdesį negirdi Nemato sielos prislėgtos ledais Žmogus, kuriam paskyrei visą širdį, Kurį rinkais iš tūkstančio kadais !
Jau peržengei per slenkstį Ir už
Jau peržengei per slenkstį Ir už kiemo Tave sutinka dulkantys keliai, Tik nesustok Dėl kelio grumsto kieto, Jeigu jau kartą eiti pakilai.
… vieta gyvenime, tai ne profesija Tai
… vieta gyvenime, tai ne profesija Tai kur kas daugiau Profesiją paprastai turi visi žmonės O vietą randa ne visi.
Kaip paprasta nebūti Aš laukiu rudens…
Kaip paprasta nebūti Aš laukiu rudens… jam atėjus,išeisiu Visiems pasakysiu sudie… Pabučiavus veidus nuotraukose… Suplėšysiu eilėraščius… Suklijuosiu dienoraščio puslapius… Paglostysiu savo gluosnį… Ir išeisiu į rudenį… Ten-manęs pabaiga… Eisiu lietui lyjant… Pamažu išbluksiu… Susiliesiu su oru… …Nuostabu… Kaip paprasta nebūti…
Galima turėti daug pinigų, bet jie neatneš
Galima turėti daug pinigų, bet jie neatneš laimės. Už pinigus galima nusipirkti lovą, bet ne jos šilumą. Už pinigus galima nusipirkti žmogų, bet ne jo meilę. Tad linkiu, kad jūs turėtumėte ir pinigų, ir laimės, ir šilumos, ir meilės!
Kam gyventi, jei viskas praeina. Kam
Kam gyventi, jei viskas praeina. Kam mylėti, jei jei meilė – kančia. Mūsų dienos, jaunystė gražiausia Skuba bėga, išnyksta iš čia.
Neklausinėk, kodel širdis atvėso
Neklausinėk, kodel širdis atvėso Nebetekau linksmosios meilės jau Ir jokiai meilei nebetikėsiu Mylėjau kartą, nemylėsiu daugiau.
Tegul saulutės spindulėlių Tau niekad
Tegul saulutės spindulėlių Tau niekad nepristinga. Te žemėj nepritruks gėlių, Kad butum tu laiminga.
Ar meni kaip mokyklon nedrąsiai Nešiai
Ar meni kaip mokyklon nedrąsiai Nešiai pirmąją puokštę gėlių O dabar jau į mylimą klasę Nieks nekvies tavęs varpeliu
Piršlys. Piršlys vaikinui labai gyrė
Piršlys. Piršlys vaikinui labai gyrė merginą. – Bet aš girdėjau, kad ši mergina mikčioja, – pasakė jaunikaitis. -Vadinasi, ji be reikalo neaušins burnos! — paneigė piršlys. – Aš ją mačiau. Mergina – žvaira… – Tai ir gerai… Vyrai nevarstys savo žvilgsniais. – Ji neužauga. – Džiaukis. Vadinasi, jai reikes mažiau medžiagos drabužiams. – Bet juk jos viena koja trumpesne. – Taciau užtat kita ilgesne. – žmonės kalba, kad ji ir silpno protelio… – Vaikine! – supyko piršlys. – Tu nori, kad ji neturėtu ne mažiausio trūkumėlio?! Tad pakelkime taures už gerus prekybininkus, mokančius įpiršti ir blogiausią prekę!