Skriskit, skriskit, mano paukščiai, ten, kur saulė kyla. Nebijokit žydro aukščio — lieskit Dievo tylą. Iš toli mintis atsiuntę, Jūs mane paguoskit, Nes be Jūsų man gyventi gali nusibosti… Jūsų laimė, Jūsų džiaugsmas — mano širdį glosto.

Niekaip kitaip negalėčiau pavadinti savo uošvio — visų mūsų gerbiamo žmogaus, mūsų artimų šeimyninių santykių globotojo ir puoselėtojo — tik antruoju Tėvu. Dėkoju, brangus Uošvi, už gausą ir dėmesiu apvainikuotą mūsų gyvenimą. Dėkoju už nuolatinį rūpestį anūkais. … palinkėkite mano Uošviui sveikatos visa širdimi… … palinkėkite mano Uošviui laimės daugybe žvilgsnių… … palinkėkite mano Uošviui meilės visa krūtine… … palinkėkite mano Uošviui vilties daugybe laimingų gyvenimų ir lemčių… … visi pakelkime taures už mano Uošvį ir sudainuokime Jam gyvenimo dainą „Ant kalno mūrai, joja lietuviai“…

Būk visada žmogus: Kantrus ir išdidus, Švelnus ir rūstus, Atviras ir nuoširdus. Toks, kad niekas nepasakytų: “Jis visą gyvenimą pragyveno tuščiai”.