Gyvenimas – dienoraštis, Verti, verti lapus, Kas buvo buvo juodraštis, O švaraštis dar bus.
Ilgai svarsčiau ko reikia palinkėti,
Ilgai svarsčiau ko reikia palinkėti, Ko trokšta kūnas, siela ir jausmai. Kad neužgožtų laikmečio pelėsiai, To tikslo, kam šioj žemėj gyvenai! Daug daug dar vasarų žieduotų, Sveikatos, džiaugsmo, laimės didelės. Ilgiausių metų ir skambiausių posmų, Tegul likimas dar nepagailės…
Kai suskambės kalėdiniai varpai
Kai suskambės kalėdiniai varpai Ir pasakose pasipuoš eglutės, Lai užsimirš kasdieniniai vargai Ir kils dar noras žemėje pabūti. Tegul ištirps žvakučių liepsnose Širdžių ledai ir šaltas ledo gruodas, Ir lai sušvis vėl mūsų veiduose Vilties ugnis lyg pranašas paguodos.
Aš sveikinu Tave, svaigus Gyvenimo Pavasari!
Aš sveikinu Tave, svaigus Gyvenimo Pavasari! Kaip Tu bebūtumei toli, atminki savo seserį.
Leisk linkėti, kad niekad nebūtų
Leisk linkėti, kad niekad nebūtų Net mažiausios klaidos, netiesos, negarbės! Kad liepsnotų ir versmės pratrūktų Vien tik laimės prasmingos būties.
Pakelkim taurę už jaunystę!
Pakelkim taurę už jaunystę! Už spindinčią Naujųjų Metų naktį! Už svajas, už meilę ir draugystę! Ir už gyvenimą, kuris priverčia širdį plakti!
Pamirškime vargus ir šiandien negalvokim,
Pamirškime vargus ir šiandien negalvokim, Kas buvo, ką rytoj likimas duos. Tegu Kalėdų snaigės šoka baltą šokį, Juk reikia mūsų sielai atgaivos.
Tylią tylią nakty
Tylią tylią nakty Gimęs kūdikėlis, iš Marijos glėbio tiesia rankeles. Mintimis nuskrisiu aš prie prakartėlės, Atiduosiu Jėzui dovanas kuklias Trokštančią mylėti ir nenusidėti, Trapią savo širdį ir aukų gėles.
Šoksime mes dviese ant stalo gatavi,
Šoksime mes dviese ant stalo gatavi, Mums linksmai šypsosis bonkos ir arkliai balti, balti. Mūsų riaugą vodkos aidas atkartos toli, toli, Šoksime mes dviese per tavo gimtadienį ant stalo gatavi.
Mes, Seneli, Tavo anūkėliai,
Mes, Seneli, Tavo anūkėliai, Nors suaugę — Tavo lepūnėliai.