Kaip anksčiau sargas klasę išluoja Vaikšto, žvangina raktų pundu Tavo pamirštą knygą kilnoja Ją gražins, bet negrįši čia tu Nusijuoks dar vaikystė prie durų Rašaluotais delnais pamojuos Dar paspausi rankas, dar pakelsi kepurę Kampelius dar apžvelgsi visus Prieš akis driekias tolimas kelias Ne visiems bus asfaltai žvilgą Aš užteks atkaklumo ir valios Bus kelionė sunki ir ilga

Dabar taip viskas paparsta , Suprantama ir aisku . Ateiname i savo amziu . Jis pasitinka mus Ir paima i savo globa Paskui ateina laikas – Mes subrestam , – Ir savo amziu paimam kaip kudiki , – Arba kaip nasta . Uzsimetam ant stipriu peciu Koks skirtumas – Ir pradzios lig pabaigos , Jis mums priklauso !..

Bus daug dienų bežydinčių alyvom Bus daug naktų bemirgančių žvaigždėm. Bet ar bebus jaunystė rymanti prie knygų Bet ar bebus toks juokas kaip šiandien.

Brauksi ašarėlę tyliai nuo blakstienų Paskutinį kartą klasėn žengdama Ir matysi veidus, artimus ir mielus Bet nebegrįš jau niekad mokinio dalia.

Metas eiti – obelys bąla, Tik kodėl, man atrodo per greit. Lydi nuojauta didelio kelio Ir baugu, kad vienai reikės eit. Žiūrėkit – obelys bąla…

Alyvoms vystant teks palikti klasę, Kurioj praleidai daug puikių dienų. Gal būt sustosi ir susimąsčius ? „Nejaugi amžinai aš išeinu ? „