Skriskit, skriskit, mano paukščiai, ten, kur saulė kyla. Nebijokit žydro aukščio — lieskit Dievo tylą. Iš toli mintis atsiuntę, Jūs mane paguoskit, Nes be Jūsų man gyventi gali nusibosti… Jūsų laimė, Jūsų džiaugsmas — mano širdį glosto.

Niekaip kitaip negalėčiau pavadinti savo uošvio — visų mūsų gerbiamo žmogaus, mūsų artimų šeimyninių santykių globotojo ir puoselėtojo — tik antruoju Tėvu. Dėkoju, brangus Uošvi, už gausą ir dėmesiu apvainikuotą mūsų gyvenimą. Dėkoju už nuolatinį rūpestį anūkais. … palinkėkite mano Uošviui sveikatos visa širdimi… … palinkėkite mano Uošviui laimės daugybe žvilgsnių… … palinkėkite mano Uošviui meilės visa krūtine… … palinkėkite mano Uošviui vilties daugybe laimingų gyvenimų ir lemčių… … visi pakelkime taures už mano Uošvį ir sudainuokime Jam gyvenimo dainą „Ant kalno mūrai, joja lietuviai“…

Būk visada žmogus: Kantrus ir išdidus, Švelnus ir rūstus, Atviras ir nuoširdus. Toks, kad niekas nepasakytų: “Jis visą gyvenimą pragyveno tuščiai”.

Aš — Motina, aš obelis, aš — Sūnaus sielos medis, Apglėbęs savo vaisių šakomis. Tik mano meilė Jį tolybėj gelbės! Jam — mano laimė, viltys ir širdis.

Tad priimki mano puokštę rožių, Nes aš vyras ir man trūksta žodžių.

Tau, Tėvuk, linkiu sveikatos ir tegu visi pamato, Kad, kur Uošvis — ten ir žentas! Ir todėl čia kartais „šventa“…

Gyvenimas dovanojo skausmą ir džiaugsmą, Gėrį ir blogį, meilę ir neapykantą. Bet būkime dėkingi jam už tai, Kad jis dovanojo patį save, Ir pačią gražiausią dieną – Gimimo dieną. Tegul širdyje aidi gėrio, grožio, Meiles ir šilumos akordai.

… dėkoju Tau už žvaigždėtas mėnesienas, kurias man dovanoji mūsų vakariniais pasivaikščiojimais… … dėkoju Tau už kvapnųjį kavos puodelį, išvaikantį paskutinius rytmečio sapnus… … dėkoju Tau už draugų ir bičiulių, ratą, kurio neapleidome Tavo dėka… … dėkoju Tau už sveikatos taurę, kurią užpildei savo gerumo ir meilės eliksyru… … patikėk, visą savo gyvenimą paaukosiu Tau ir niekuomet nepamiršiu Tavo dosnumo… … patikėk, nereikės Tau ieškoti svetimų žmonių šilumos, nes aš šildysiu Tave savo atsidavimu…

Jau seniai paslėpti skrynioj žaislai, jau seniai pirmą nuoskaudą laikas išgydė. Tik nerimstantys žavūs jaunystės sparnai, vis dar žada įveikt kliučių klaną ledinį. Nieko neišsigąsk sunkiame kelyje, net tamsiausią naktis kada nors pasibaigia. Ir atmink ne jėga laimi mūsio lauke, o žmogaus išmintis visad pergale šviečia!

Mes suklumpame prie Jūsų kojų — Seną slenkstį mūs namų bučiuojam.